Proteosoma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Proteosoma - (proteinas + gr. soma - kūnas) - proteolitinė nelizosominė sistema, rasta eukariotų, archėjų, kai kurių bakterijų ląstelėse. Pagrindinė proteosomų funkcija – ubikvitilintų (pažymėtų ubikvitinu) baltymų skaidymas. Iki jų atradimo buvo manoma, kad visas proteolitines funkcijas ląstelėje atlieka lizosomos. Proteosomos reguliuoja daugybę ląstelės procesų. Vykdo pažeistų baltymų skaidymą, generuoja peptidinius antigenus, reguliuoja signalo perdavimo kelius, transkripciją, ląstelių proliferaciją ir diferenciaciją.


Eukariotų proteosomos[taisyti | redaguoti kodą]

Tipiškoje ląstelėje yra apie 30000 proteosomų. Eukariotų ląstelėse jo randamos citoplazmoje ir branduolyje. [1] Dažniausiai baltymai eukariotų ląstelėse skaidomi 26S proteosomomis (molekulinė masė >2,5MDa). Pagrindinės 26S proteosomos sudedamosios dalys:

  • 20S multikatalizinis kompleksas (proteosomos šerdis),
  • 19S reguliatorinis kompleksas.

20S multikatalizinis kompleksas[taisyti | redaguoti kodą]

Šis kompleksas yra tuščio cilindro formos ir sudaro centrinę proteosomos dalį - šerdį. Cilindrą suformuoja 4 dviejų tipų (α ir β) heptameriniai žiedai. Išorinę cilindro pusę sudaro α tipo žiedai, o vidinę - β tipo žiedai. α tipo žiedai sudaro kanalą ir centrinę kamerą. Šioje kameroje vykdoma proteolizė. β tipo žieduose yra proteolitiniai proteazių centrai, kur baltymai suskaidomi į 7-13 aminorūgščių oligopeptidus.

19S reguliatorinis kompleksas[taisyti | redaguoti kodą]

Šis reguliatorinis kompleksas dengia 20S kompleksą. Jis disocijuoja į dvi dalis –pagrindą ir dangtelį. Pagrindas sudarytas iš 6 subvienetų, turinčių ATPazinį aktyvumą. ATP hidrolizės energija panaudojama skaidomo baltymo išvyniojimui ir translokacijai į 20S proteosomą. Dangtelis dengia pagrindą, atpažįsta ubikvitilintus baltymus. Jame esantys fermentai izopeptidazės pašalina nuo baltymų laisvą ubikvitiną. Ubikvitinas nėra suskaidomas, o grįžta į ląstelės citozolį. 19S reguliatorinis kompleksas, prisijungdamas prie vieno ar abiejų 20S proteosomos galų, atidaro arba uždaro proteosomos kanalą ir reguliuoja baltymų patekimą.

Proteosomos veikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Prieš patenkant baltymui į proteosomą, jis turi būti modifikuotas, kovalentiškai prijungiant ubikvitiną. Iš pradžių vyksta ubikvitino molekulės C galo Gly liekanos aktyvacija, katalizuojama E1 fermento. Vėliau, aktyvuotas ubikvitinas surišamas su ubikvitiną perkeliančiu fermentu E2. Ubikvitino-ligazės E3 pagalba formuojama izopeptidinė jungtis tarp ubikvitino C galo Gly liekanos ir baltymo-taikinio vidinės Lys liekanos e-amino grupės. Ubikvitilintas baltymas atpažįstamas, su juo susiriša 19S reguliatorinis kompleksas. Prieš įleidžiant baltymą į 20S proteosomą, baltymas turi būti deubikvitilinamas („atkabinamas“ ubikvitinas). 19S kompleksas hidrolizuoja izopeptidinį ryšį, taip atpalaiduojamas ubikvitinas, kuris gali pažymėti kitus skaidomus baltymus. Panaudojant ATP hidrolizės energiją, baltymas išvyniojamas ir linijinė baltymo grandinė patenka į 20S proteolitinę kamerą. Kameroje baltymai suskaidomi iki 7-13 aminorūgščių oligopeptidų. Iškeliavę iš proteosomos pro laisvą, neuždengtą 19S komplekso galą, oligopeptidai fermentų proteazių pagalba toliau bus hidrolizuojami citoplazmoje iki aminorūgščių.[2]

Archėjų proteosomos[taisyti | redaguoti kodą]

1992 m. archėjinis 20S proteosomos “atitikmuo“ atrastas Thermoplasma acidophylum.[3]

Prokariotų proteosomos[taisyti | redaguoti kodą]

Pirma bakterinė 20S proteosoma rasta aktinomicetuoseRhodococcus erythropolis. Daugumos bakterijų proteosomų struktūra yra žymiai paprastesnė nei eukariotinių ląstelių. Manoma, kad prokariotų proteosomų pirmtakais buvo šiluminio šoko baltymai HslV (heat shock locus v) ir HslU (heat shock locus U). Šie baltymai veikia kaip atsakas į ląstelės stresą. HslV yra proteazė, o HslU yra ATPazė. Abu šie baltymai suformuoja simetrišką keturių žiedų struktūrą. Du išoriniai žiedai yra α tipo, o vidiniai žiedai – β tipo. HslV gali skaidyti nereikalingus baltymus tik komplekse su HslU. Ne visos bakterijos turi proteosomas. Ypatingai susidomėta Mycobacterium tuberculosis (Mtb), kuri pasižymi atsparumu žmogaus makrofagams. Ši bakterija labai gerai ištirta. Mtb proteosoma yra cilindro formos, sudaryta iš 4 žiedų (du išoriniai heptameriniai α žiedai ir du vidiniai heptameriniai β žiedai). Mtb turi baltymą Mpa – tai Mycobacterium proteosomos ATPazė. Ši ATPazė homologiška eukariotų 19S reguliacinio komplekso ATP-azėms, kurios atpažįsta baltymą, jį išvynioja ir skatina translokaciją per proteosomos šerdį. Ilgą laiką buvo manyta, kad prokariotų proteosomos vykdo baltymų skaidymą nuo ubikvitino nepriklausomu keliu. Tačiau M. J. Pearce identifikavo pirmą prokariotinį į ubikvitiną panašų baltymą Pup (prokaryotic ubiquitin-like protein). Šis baltymas jungiasi su proteosomos substratais. Taip yra pažymimi baltymai, kurie keliauja skaidymui į prokariotų proteosomą. Prokariotų proteosomų tyrimai yra labai reikšmingi. Mtb baltymų nukreipimas į proteosomą gali pasitarnauti naujų vaistų sukūrime. [4] [5]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūros šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://physrev.physiology.org/content/82/2/373.full
  2. Lodish H. "Molecular Cell Biology". Toledo, OH, U.S.A. 2003, Vol. 5 p. 71-72. ISBN 0-7167-4366-3.
  3. http://www2.mrc-lmb.cam.ac.uk/groups/jyl/jan/rpr.html
  4. http://oil.med.nyu.edu/node/473
  5. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/19580545

Išorinės nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • [1] animacija apie proteosomos veikimą