Petras Šeštakauskas

Petras Šeštauskas (1897 m. lapkričio 1 d. Antalieptė, Zarasų apskritis – 1980 m. gegužės 13 d. Čikaga) – Lietuvos kariuomenės majoras, Vyčio kryžiaus ordininkas, Lietuvos aklųjų sąjungos vienas iš steigėjų ir jos vadovas.

Biografija

Petras Šeštakauskas gimė 1897 m. lapkričio 1 d. Antalieptėje, miestelėnų Marijonos (Zabielaitės) ir Romualdo Šeštakauskų dešimties vaikų šeimoje. Mokėsi Antalieptės dviklasėje mokykloje. Brolio Jono kviečiamas išvyko į Sankt Peterburgą, ten 1914 m. baigė vidurinę mokyklą ir komercinės buhalterijos kursus. 1914–1918 m. dirbo Vyborgo miesto ir 237 lazarete pašto skyriaus viršininku, buhalterio pavaduotoju.

1918 m. rudenį grįžęs į Antalieptę, padėjo steigti parapijinį komitetą, jame dirbo raštvedžiu ir buhalteriu. 1919 m. liepos 1 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, pradžioje tarnavo 1 husarų pulke vaistininko padėjėju. 1919 m. rugpjūčio 12 d. perkeltas į KAM sanitarijos skyriaus raštvedžiu. 1920 m.lapkričio 20 d. suteiktas karo valdininko laipsnis. Netrukus pervestas tarnybai į kuriamą Karo muziejų, 1921 m. spalio 10 d. paskirtas muziejaus konservatoriumi. 1922 m.vasario 16 d. suteiktas leitenanto laipsnis, 1927 m. vasario 16 d. pakeltas į kapitonus, 1932 m – į majorus.

Kaip aktyvus ir iniciatyvus karininkas, 1922 m. paskirtas prie Karo muziejaus įsteigto Karo invalidams šelpti komiteto reikalų vedėju. Daug pasidarbavo steigiant karo invalidams įvairias darbo vietas, gerinant jų buities ir gerovės sąlygas, ne kartą vyko į Latviją susipažinti su aklųjų gyvenimo sąlygomis. 1926 m. liepos 24–25 d. Kaune vykusio pirmojo Lietuvos aklųjų suvažiavimo metu išrinktas Lietuvos aklųjų sąjungos valdybos pirmininku ir šiose pareigose dirbo iki 1934 m.

Tarnaudamas Lietuvos karo muziejuje, Petras Šeštakauskas 1924 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto teologijos–filosofijos fakultetą, parašė knygas „Šarvai“ (1936 m.), „Senoviniai šaunamieji ginklai“ (1939 m.).

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. spalio 9 d. iš kariuomenės paleistas. 1944 m. vasarą su žmona Janina Šteimanaite pasitraukė į Vokietiją, buvo Augsburgo pabėgėlių stovyklos ir Lietuvių tremtinių draugijos pirmininkas. 1949 m. emigravo į JAV, gyveno Čikagoje, dirbo fabrike darbininku, vėliau braižytoju. Dalyvavo Išeivių Laisvės kovų muziejaus steigime. Mirė 1980 m. gegužės 13 d. Čikagoje. Palaidotas lietuvių tautinėse kapinėse.

Atminimas

Antalieptėje, Lūžų gatvelėje, išliko Šeštakauskų gimtojo namo pamatai.

Apdovanojimai

• Vyties kryžiaus III laipsnio ordinas (1927),
• Vytauto Didžiojo V laipsnio ordinas (1936),
• Lietuvos nepriklausomybės medalis (1928),
• Šaulių žvaigždės medalis (1939),
• Ugniagesių „Artimui pagalbon“ III laipsnio kryžius (1938),
• Švedijos Poliarinės žvaigždės IV laipsnio ordinas (1935).

Šaltiniai

• LCVA, f. 930, ap. 5, b. 2652,
• „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ VII tomas, psl. 279,
• Vytautas Indrašius, „Nepriklausomybės riteriai“, 1998, psl. 79 – 81.
• Vilius Kavaliauskas „Lietuvos karžygiai“, tomas 5, psl. 724–726
• Lietuvos aidas 2017 m. lapkričio 14 – 20 d. „Antalieptėje pagerbtas muziejininkas ir karo invalidų globėjas Petras Šeštakauskas“