Peloponeso karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Peloponeso karas. Raudonai pažymėti Atėnai ir jų sąjungininkai, mėlynai – Sparta ir jos sąjungininkai

Peloponeso karas – Antikos karas (431404 m. pr. m. e.), vykęs tarp Atėnų imperijos ir Peloponeso lygos, kuriai vadovavo Sparta. Istorikai karą tradiciškai dalina į tris fazes:

  1. 431œ–421 m. pr. m. e. Archidamo karas – Sparta daug kartų įsiveržė į Atiką, o Atėnai, naudodamiesi laivyno pranašumu, niokojo Peloponeso pakrantes ir tuo pat metu bandė nuslopinti neramumus savo imperijoje. Laikotarpis pasibaigė 421 m. pr. m. e. Nikijo taika.
  2. 421413 m. pr. m. e. Atsinaujina susirėmimai Peloponese. 415 m. pr. m. e. Atėnai išsiuntė ekspediciją į Sirakūzus Sicilijoje, kuri nepasisekė, ir 413 m. pr. m. e. visos Atėnų pajėgos buvo sunaikintos. Tai sukėlė paskutinį karą.
  3. 413404 m. pr. m. e. Decelėjos (Jonijos) karas – Spartai į pagalbą atėjo Persija, skatinusi maištus Atėnams pavaldžiuose Egėjo jūros ir Jonijos miestuose, pakenkdama Atėnų imperijai ir palauždama laivyno pranašumą. Atėnų laivyno sutriuškinimas Egospotamų mūšyje veiksmingai užbaigė Peloponeso karą ir Atėnai kitais metais pasidavė.

Karas pakeitė Senovės Graikijos pasaulį. Prieš karą buvę galingiausiu Graikijos miestu Atėnai prarado visą galią ir buvo beveik pavergti, o Sparta tapo stipriausia valstybe. Žala ekonomikai buvo juntama visoj Graikijoje. Peloponese paplito skurdas, Atėnai buvo visai nusiaubti ir niekada neatgavo prieškarinio klestėjimo.[1][2] Karas sukėlė pasikeitimus visuomenėje: demokratiški Atėnai ir aristokratiška Sparta rėmė jiems palankias politines frakcijas visoj Graikijoje, tad pilietinis karas tapo įprastu reiškiniu graikų pasaulyje.

Graikų kariavimas, anksčiau buvęs formaliu ir ribotu, tapo visuotinėmis kautynėmis tarp miestų-valstybių, kurias lydėjo neįtikėtinas žiaurumas. Sulaužyti kultūriniai ir religiniai tabu, nusiaubti dirbami laukai, sugriauti miestai – Peloponeso karas žymi Aukso amžiaus ir dramatiško V a. pr. m. e. pabaigą Graikijoje.[3]

Archidamo karas[taisyti | redaguoti kodą]

Atėnus ir Pirėjo uostą jungiančios Ilgosios sienos

Spartos ir jos sąjungininkai, išskyrus Korintą, išimtinai rėmėsi sausumos pajėgomis ir galėjo surinkti milžiniškas armijas, kurios buvo beveik nenugalimos. Atėnų imperija, nors įkurta Atikos pusiasalyje, pasklido po visas Egėjo jūros salas ir Atėnai krovėsi turtus iš tų salų mokamų mokesčių. Atėnai turėjo stiprų laivyną, tad priešininkai beveik negalėjo susiremti lemiamam mūšyje.

Spartos strategija per pirmą karą, pavadintą Spartos karaliaus Archidamo II vardu, buvo įsiveržti į žemes, supančias Atėnus. Nors invazija atkirto Atėnus nuo derlingų žemių, ryšys su jūra išliko ir miestas smarkiai nekentėjo. Daug Atikos gyventojų paliko savo ūkius ir apsigyveno už Ilgųjų sienų, kurios jungė Atėnus su Pirėjo uostu. Spartiečiai okupuodavo Atiką trims savaitėms, nes tradiciškai pagal hoplitų kariavimo būdą kareiviai tikėdavosi grįžti namo nuimti derlių. Be to Spartos vergų, vadinamų helotais, nebuvo galima palikti ilgam be priežiūros. Ilgiausia Spartos invazija buvo 430 m. pr. m. e. ir truko tik 40 dienų.

Atėnams iš pradžių vadovavo strategas (generolas) Periklis, pataręs tautiečiams vengti atvirų mūšių su didesne gerai treniruotų hoplitų armija ir pasikliauti laivynu. Stipriausias Graikijoje Atėnų laivynas pradėjo puolimą ir laimėjo prie Naupachto (dabar vadinamas „Návpaktos“). Tačiau 430 m. pr. m. e. Atėnuose kilo maro epidemija. Šis maras nusiaubė sausakimšą miestą ir ilgainiui buvo viena iš pagrindinių pralaimėjimo priežasčių. Nuo jo mirė 30 tūkst. piliečių, tarp jų daug kareivių, jūreivių, Periklis ir jo sūnūs. Mirė apie ketvirtis Atėnų gyventojų. Atėnams trūko karių ir net užsienio samdiniai nenorėjo samdytis miestui, kenčiančiam nuo maro. Maro baimė buvo tokia didelė, kad Sparta nustojo veržtis į Atiką, bijodama, kad užsikrės jos kareiviai.

Po Periklio mirties Atėnai nusigręžė nuo jo konservatyvios gynybinės strategijos ir nusprendė kariauti agresyviau. Labai didelę įtaką tuo metu Atėnų demokratijai turėjo Kleonas, karingai nusiteikusių grupuočių lyderis. Naujo generolo Demosteno (nepainioti su oratoriumi Demostenu) vadovaujama armija sėkmingai tęsė Peloponeso pakrančių antpuolius. Atėnai pradėjo aktyviau veikti Beotijoje ir Etolijoje ir statė įtvirtintus postus aplink Peloponesą. Vienas iš tų postų buvo prie Pyloso (Pylos), mažoje Sfakterijos saloje, kur pirmo karo sėkmė pasisuko į Atėnų pusę. Pyloso postas smogė į silpniausią Spartos vietą: jos priklausomybę nuo helotų. Spartos vergai, vadinami helotais, dirbdavo laukus, kol piliečiai treniruodavosi būti kareiviais. Ši sistema leido egzistuoti Spartai, bet Pyloso postas pradėjo vilioti pabėgti norinčius helotus. Be to Atėnų skatinamo visuotinio helotų sukilimo baimė privertė Spartą veikti. Tačiau Demostenas pergudravo spartiečius ir jų kareivių būrys įstrigo Sfakterijos saloje. Tačiau bėgant savaitėms paaiškėjo, kad Demostenas nesugeba to būrio sunaikinti. Pasigyręs Liaudies susirinkime, kad gali greitai padaryti galą šiam reikalui, nepatyręs Kleonas laimėjo Pyloso mūšį ir su juo susijusį Sfakterijos mūšį 425 m. pr. m. e. Atėnai pagavo 300–400 hoplitų, kurie buvo svarbus derybų objektas.

Po mūšio Brasidas, Spartos generolas, surinko didelę sąjungininkų ir helotų armiją, kad užimtų Amfipolį, Atėnų koloniją ir galios šaltinį, nes miestas kontroliavo greta esančias sidabro, kurį Atėnai naudojo finansuoti karui, kasyklas. Reikia pažymėti, kad istorikas Tukididas (Thucydides) tuo metu buvo Atėnų generolas ir dėl jo nesugebėjimo sustabdyti Brasidą, jis buvo ištremtas iš Atėnų. Tukididas atvyko per vėlai, kad padėtų pajėgoms, ginančioms Amfipolį. Po to buvusiam Amfipolio mūšyje Kleonas ir Brasidas žuvo. Atėnai išmainė įkaitus už Brasido užimtus miestus ir pasirašė su Sparta taikos sutartį.

Nikijo taika[taisyti | redaguoti kodą]

Mirus Kleonui ir Brasidui, didžiausiems karo šalininkams abejose pusėse, buvo pasirašyta Nikijo taika, trukusi šešerius metus. Tačiau tai buvo nuolatinių susirėmimų Peloponese ir aplink jį metas. Nors Sparta susilaikė nuo veiksmų, kai kurie jos sąjungininkai pradėjo kalbėti apie maištą. Tam juos skatino Argas, galinga Peloponeso valstybė, nepriklausoma nuo Spartos. Su Atėnų parama Argas sėkmingai sudarė Peloponeso demokratiškų valstybių sąjungą, prie kurios prisidėjo tokios galingos to meto valstybės kaip Mantinėja ir Elis. Pirmos Spartos pastangos sunaikinti sąjungą nepavyko ir iškilo grėsmė Spartos karaliaus Agio II vadovavimui. Įsidrąsinęs Argas ir sąjungininkai su mažu Alkibiado būriu iš Atėnų pajudėjo užimti Tegėjos miestą prie Spartos.

Mantinėjos mūšis buvo didžiausias sausumos mūšis per visą Peloponeso karą. Sparta ir Tagėja pasitiko jungtinę Argo, Atėnų, Mantinėjos ir Arkadijos armiją. Iš pradžių sąjungininkai patyrė sėkmę, bet nesugebėjo užsitikrinti pergalės ir juos nugalėjo elitiniai Spartos daliniai. Sparta šventė absoliučią pergalę, demokratinė sąjunga iširo ir dauguma jos narių buvo sugrąžinti į Peloponeso lygą. Mantinėjos mūšis apsaugojo Spartą nuo visiško pralaimėjimo ir įtvirtino jos hegemoniją Peloponese.

Sicilijos ekspedicija[taisyti | redaguoti kodą]

Žemėlapyje pažymėtas Atėnų laivyno kelias į Sirakūzus

Septynioliktais karo metais atėjo pranešimas, kad tolimas Atėnų sąjungininkas Sicilijoje buvo užpultas Sirakūzų. Sirakūzų gyventojai etniškai buvo dorėnai (kaip spartiečiai), o atėniečiai ir jų sąjungininkai Sicilijoje – jonėnai. Atėnai jautėsi įsipareigoję įsikišti.

Atėnai padėjo ne vien iš altruizmo: Alkibiado, ekspedicijos vado, skatinami jei įžiūrėjo visos Sicilijos užkariavimo viziją. Sirakūzai, svarbiausias Sicilijos miestas, buvo vos mažesnis už Atėnus ir visos Sicilijos užkariavimas suteiktų Atėnams daug resursų. Esant pasiruošimo išplaukti pabaigai, Atėnų hermos (religinės statulos) buvo išniekintos ir Alkibiadas buvo tuo apkaltintas. Alkibiadas reikalavo teismo, kad būtų išteisintas prieš prasidedant ekspedicijai. Bet atėniečiai jį išleido į kelionę be teismo (daugelis mano, kad būtų suorganizuotas geresnis sąmokslas). Atvykęs į Siciliją Alkibiadas buvo atšauktas teismui. Bijodamas, kad bus neteisingai nubaustas, Alkibiadas pabėgo į Spartą, o ekspedicijos vado tapo Nikijas (Nicias). Alkibiadas informavo spartiečius, kad Atėnai ketina užkariauti Siciliją, ja pasinaudoti kaip tramplinu užimti Italijai, o jos išteklius panaudoti nugalint Spartą ir jos sąjungininkus.

Atėnų pajėgas sudarė 100 laivų, 5 tūkst. pėstininkų ir lengvai šarvuotų dalinių. Kavaleriją sudarė 30 arklių ir nė iš tolo neprilygo didelei ir gerai treniruotai Sirakūzų kavalerijai. Išlipus Sicilijoje keli miestai prisijungė prie Atėnų pusės. Vietoj to, kad iš karto pultų, Nikijas delsė ir 415 m. pr. m. e. Sirakūzai beveik nenukentėjo. Atėjus žiemai, atėniečiai atsitraukė ir rinko sąjungininkus, ruošėsi sunaikinti Sirakūzus. Tuo tarpu iš Spartos Sirakūzams į pagalbą atvyko generolas Gylipas (Gylippus) su pastiprinimu. Atvykęs jis surinko armiją iš kelių Sicilijos miestų ir išvyko nutraukti Sirakūzų apsiausties. Gylipas tapo Sirakūzų armijos vadu, keliuose mūšiuose nugalėjo Atėnus ir sutrukdė jiems įsiveržti į miestą.

Nikijas paprašė iš Atėnų pastiprinimo. Tam buvo išrinktas Demostenas, kuris vadovavo kitai ekspedicijai į Siciliją, kuri prisijungė prie Nikijo. Įvyko keletas mūšių kuriuose vėl laimėjo atėniečiai. Demostenas siūlė atsitraukti į Atėnus, bet Nikijas iš pradžių priešinosi. Po keleto pralaimėjimų Nikijas nusileido, kol pasirodė blogas ženklas, mėnulio užtemimas, atidėjęs atsitraukimą. Atidėliojimas brangiai atsiėjo, nes atėniečiai buvo priversti kautis dideliame Sirakūzų Didžiojo Uosto jūrų mūšyje. Atėniečiai buvo visiškai nugalėti. Demostenas ir Nikijas pasitraukė į krašto gilumą ieškodami sąjungininkų. Galingo Atėnų laivyno likučius Sirakūzų kavalerija be gailesčio išžudė ar paėmė vergijon.

Antrasis karas[taisyti | redaguoti kodą]

Sparta nepasitenkino tik pagalba Sirakūzams ir nusprendė pradėti karą su Atėnais. Patarti Alkibiado, jie įtvirtino Decelėją prie Atėnų ir nuolat trukdė Atėnams naudotis žeme. Decelėjos fortas trukdė tiekimą sausuma ir viską reikėjo atgabenti tik laivynu, o tai buvo brangu. Blogiausia, kad sidabro kasyklos buvo sunaikintos, o Decelėjos hoplitai išlaisvino 20 tūkst. Atėnų vergų. Nykstant iždui ir tūkstančio talentų atsarginiam fondui Atėnai buvo priversti padidinti mokesčius sąjungininkams, taip didindami įtampą ir maišto grėsmę imperijoje.

Peloponeso lygos miestai pasiuntė Sirakūzams dar daugiau karių, kad Atėnai pasitrauktų. Bet atėniečiai į Siciliją išsiuntė naują 100 laivų, 5 tūkst. karių ekspediciją. Gylipo vadovaujami Sirakūzai nugalėjo ekspediciją sausumoje ir jis skatino Sirakūzus pastatyti laivyną, kuris nugalėtų atėniečius, kai jie bandys trauktis. Atėnų armija, besitraukianti link draugiškų Sicilijos miestų buvo padalinta ir nugalėta. Beveik visi pateko į vergiją.

Po Atėnų pralaimėjimo Sicilijoje buvo manoma, kad jų imperijos galas arti. Atėnų iždas buvo tuščias, dokai tušti, o jaunimas žuvęs ar įkalintas svetimuose kraštuose. Jie neįvertino Atėnų imperijos jėgos, bet imperijos žlugimo pradžia buvo arti.

Atėnai atsigauna[taisyti | redaguoti kodą]

Alkibiado biustas Kapitolijuje

Po Sicilijos ekspedicijos Sparta skatino maištus tarp Atėnų sąjungininkų ir didžioji Jonijos dalis sukilo prieš Atėnus. Sirakūzai atsiuntė savo laivyną Spartai, o Persija rėmė Spartą laivais ir pinigais. Maištas grėsė pačiuose Atėnuose.

Atėnai išliko dėl keleto priežasčių. Pirma, jų priešams labai trūko energijos. Korintas ir Sirakūzai užtruko atgabenti savo laivynus į Egėjo jūrą, o kiti Spartos sąjungininkai irgi lėtai tiekė karius ir laivus. Sukilę Jonijos miestai tikėjosi apsaugos ir daugelis jų grįžo į Atėnų globą. Persai taip pat veikė lėtai, žlugdydami mūšių planus. Tikriausiai svarbiausia tai, kad Spartos pareigūnai nebuvo apmokyti diplomatijos ir buvo nejautrūs politikai ir jos neišmanė.

Atėnai karo pradžioje buvo atsidėję 100 laivų ir tam tikrą pinigų sumą, kuri turėjo būti panaudota būtiniausiu atveju.

Šie laivai nebuvo demobilizuoti ir iki karo pabaigos buvo Atėnų laivyno branduoliu. Atėnuose įvyko oligarchinė revoliucija, kuria įvykdė 400 žmonių. Taika su Sparta tapo galima, bet Samo saloje įsikūręs laivynas atsisakė pripažinti naują valdžią. 411 m. pr. m. e. Atėnų laivynas susikauna su Sparta Symo mūšyje. Po to laivyno vadu tampa iš Spartos grįžęs Alkibiadas. Jų pasipriešinimo dėka per dvejus metus Atėnuose buvo atkurta demokratija.

Alkibiadas, nors pasmerktas kaip išdavikas, vis dar turėjo įtakos Atėnuose. Jis sutrukdė laivynui užpulti Atėnus ir grąžino demokratiją švelnesniu spaudimu. Jis taip pat įtikino laivyną kautis Kyziko mūšyje 410 m. pr. m. e. Čia Spartos laivynas buvo sunaikintas, o Atėnų imperijos finansinis pagrindas atkurtas.

Lysandro triumfas ir Atėnų pasidavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Po mažos Spartos laivyno, vadovaujamo talentingo generolo Lysandro, pergalės Nocijaus mūšyje 406 m. pr. m. e., Atėnai nebeišrinko Alkibiado generolu ir jis išvyko iš miesto. Jis daugiau niekada nevedė atėniečių į mūšį. Po to Atėnai laimėjo Arginusų mūšyje. Spartos generolas Kalikatridas prarado 70 laivus, o Atėnai 25. Bet dėl blogo oro atėniečiai negalėjo pribaigti Spartos laivyno ar išgelbėti skęstančių įgulų. Nepaisant pergalės, nesėkmės sukėlė nepasitenkinimą Atėnuose ir kontraversišką teismą. Po teismo šešiems aukštiems laivyno pareigūnams buvo įvykdyta mirties bausmė. Po to laivynas turėjo kautis demoralizuotas ir be talentingiausių lyderių.

Priešingai nei anksčiau buvę generolai, Lysandras nebuvo Spartos aristokratijos narys ir gerai išmanė jūrų mūšius. Jis buvo talentingas diplomatas ir palaikė gerus santykius su Persijos princu Kyru, Darijaus II sūnumi. Pasinaudodamas aplinkybėmis, Spartos laivynas patraukė į Helespontą, iš kur Atėnams buvo tiekiami grūdai. Iškilus bado grėsmei Atėnų laivynas buvo priverstas sekti paskui. Sumanios strategijos dėka Lysandras visiškai sutriuškino Atėnų laivyną 405 m. pr. m. e. Egospotamų mūšyje, sunaikindamas 168 laivus ir paimdamas į nelaisvę 3–4 tūkst. jūreivių. Tik 12 laivų pabėgo, iš kurių keli išplaukė pas Kyrą su strategu Kononu, kuris nenorėjo būti teisiamas Liaudies susirinkimo.

404 m. pr. m. e. išsekinti bado ir ligų Atėnai pasidavė, o netrukus jų pavyzdžiu pasekė ir sąjungininkai. Samo demokratai išsilaikė iki pabaigos ir jiems buvo leista pabėgti gelbstint gyvybes. Atėnai neteko sienų, laivynų ir užjūrio valdų. Korintas ir Tėbai reikalavo miestą sunaikinti, o piliečius paversti vergais. Bet Sparta pareiškė, kad negriaus miesto, kuris naudingai tarnavo iškilus grėsmei (Persų karai) ir įvedė Atėnuose savo sistemą. Atėnai „turėjo tuos pačius priešus ir draugus“, kaip ir Sparta.

Taip pasielgdama Sparta buvo ne tik aršiausia Atėnų priešė, bet ir jų išgelbėtoja, nes nei Korintas, nei Tėbai negalėjo pasipriešinti jos sprendimui.

Karo pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kare dalyvavę poliai nusilpo, subyrėjo sudarytos sąjungos;
  2. nusilpo politinė graikų vienybė;
  3. Atėnai prarado savo vadovaujamą karinį, ekonominį ir politinį vaidmenį Graikijoje;
  4. susidarė palankios sąlygos sustiprėjusiems kaimynams (Makedonijai) užkariauti Graikiją.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kagan, The Peloponnesian War, 488.
  2. Fine, The Ancient Greeks, 528–33.
  3. Kagan, The Peloponnesian War, Introduction XXIII–XXIV.

Vikiteka