Paskalio dilema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Paskalio dilema, arba Paskalio lažybos – prancūzų filosofo Blezo Paskalio argumentas, aiškinantis, kodėl labiau verta tikėti Dievu, nei būti agnostiku ar ateistu. Paskalis teigė, kad visada geriau „statyti“ už Dievo egzistavimą, kadangi jei Dievas egzistuoja, už tikėjimą bus atlyginta (rojus), už netikėjimą – nubausta (pragaras).

Paskalio idėja[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiose lažybose Paskalis laikėsi pozicijos, kad vertingiau tikėti Dievą negu netikėti, kadangi:

  • Jei Dievas egzistuoja, tikintysis, pagal lažybas, būtų apdovanotas Rojumi, o ateistas nubaustas pragaru. Ateistas skaudžiai pralaimėtų.
  • Jei Dievas neegzistuoja, tikintysis, pagal lažybas, nieko neprarastų, o ateistas liktų patenkintas, kad nugalėjo. Teistas pralaimėtų tik lažybas.[1]

Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepilnas sąrašas argumentų prieš Paskalio dilemą:

  • Klaidinga dilema: iš šio argumento išplaukia tik dvi galimybės. Arba Dievas egzistuoja ir atlygina už tikėjimą, arba jis neegzistuoja. Tačiau gali būti ir daugiau variantų, pavyzdžiui, dievas egzistuoja ir baudžia už tikėjimą. Tokiu atveju tikėti kaip tik neapsimokėtų.
  • Preziumuoja, kad krikščionybė yra vienintelė religija, teigianti, kad už tikėjimą Dievas atlygina, už netikėjimą baudžia. Tačiau iš tiesų egzistuoja daug religijų, kurios teigia tą patį apie savo dievus. Taip pat tokiu atveju negalima atmesti galimybės, kad egzistuoja nei vienai religijai nežinomi dievai, baudžiantys žmones už netikėjimą jais.
  • Nemini, kad egzistuoja tikėjimo išlaidos. Dauguma religijų reikalauja iš savo pasekėjų skirti nemažai laiko, lėšų ir pastangų. Pavyzdžiui, aukoti bažnyčiai, vaikščioti į pamaldas ir panašiai. Taip pat egzistuoja ir tikėtini nuostoliai: pavyzdžiui, Jehovos liudytojai nepriima kraujo perpylimų, todėl tikėjimas gali kainuoti net ir gyvybę.
  • Iš religinės pusės kritikuojama, kad toks tikėjimas nėra „tikrasis tikėjimas“, kadangi tikintysis nėra tikras dėl Dievo egzistavimo, o tiki tik iš atsargumo, dėl viso pikto. Daug pagrindinių krikščionybės denominacijų tokį tikėjimą laiko eretišku.
  • Neįmanoma valios pastangomis patikėti tuo, ko tikrumu abejoji. Jei esi tikintis Dievo egzistavimu, šis argumentas bus nereikalingas. Jei nesi tikras, šis argumentas nepadės patikėti. Paskalis apie tai rašė, kad reikėtų pradėti elgtis taip, tarsi tikėtum, o tikėjimas galbūt ateis vėliau.

Gynimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dievo neegzistavimo postulavimas ir po to sekantis kitokios dievybės tikimumo teiginys yra loginė klaida, nes paskutinis teiginys pripažįsta nenulinė prieš tai paneigto argumento tikimybė. Taip pat išverstos dievybės įvedimas prieštarauja protingojo pagrindo principui, kuris yra kasdienio gyvenimo ir mokslinės pažangos pagrindas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pascal's Pensées, Nepabaigti Paskalio raštai