Pašto stulpai kurfiurstiškoje Saksonijoje

Pašto stulpai kurfiurstiškoje Saksonijoje – kurfiurstų valdytoje Saksonijoje 1722–1823 m. įrengti kelio ženklai, nurodantys atstumą myliomis ir laiką keliaujant pėsčiomis tarp gyvenviečių.

Ant distancinio pašto stulpo – Augusto Stipriojo valdytų Saksonijos–Lenkijos–LDK herbai. Matosi nurodyti atstumai valandomis.

Karučiai atstumui tarp gyvenviečių matuoti (replika Lauenštaino pilyje (vok. Schloss Lauenstein))

Istorija

Saksonijoje dar XVII a. pabaigoje keliai buvo nužymėti sutartais atstumais įkasant medinius stulpelius: pirmiau tarp didžiųjų kurfiurstijos miestų Dresdeno ir Leipcigo, vėliau ir kitur. Kiek vėliau pastatyti ir didesni stulpai, nurodantys keliavimo kryptis sankryžose. Visi šie kelio ženklai buvo mediniai ir po gana trumpo laikotarpio papuvo ir nuvirto.

Po kiek laiko kurfiurstas Augustas Stiprusis atkreipė dėmesį į liuteronų pastoriaus Adomo Frydricho Ciurnerio (vok. Adam Friedrich Zürner) veiklą sudarant atskirų krašto vietovių žemėlapius. Pastarajam 1713 m. balandžio 12 d. valdovas įsakė nubraižyti viso krašto kartografinį žemėlapį. Kai darbai jau buvo baigti, paruošti žemėlapių lapai kariniais sumetimais buvo įslaptinti.

Atstumai tarp kaimų ir miestų tais laikais buvo žinomi tik apytikriai, todėl A. F. Ciurneris pirmoje eilėje nusprendė juos patikslinti. Pėsčiųjų takams išmatuoti buvo pagaminti karučiai, kurių vienintelio rato apskritimo ilgis sudarė vad. Dresdeno rykštę (4,531 m). Apsisukęs vieną kartą apie rato ašį kuoliukas užgaudavo skaitiklį ir tuo pačiu pasiųsdavo signalą karučių vairuotojui. Stambesniems keliams išmatuoti analogiškai buvo naudojamas vežimas su nustatyto dydžio ratais. Be to, 1722 m. Saksonijoje buvo įvestas naujas ilgio matas – Kurfiurstijos mylia (1 mylia = 2 kelionės valandos = 2 000 Dresdeno rykščių (= 9,062 kilometrai)). Atstumų matuotojai keliaudavo keliese: vienas vairuodavo karučius ar vežimą, o pagalbininkai kas ketvirtį mylios įkaldavo kuoliuką (vėliau toje vietoje įkasdavo stulpelį). Atskaitos taškai matininkų kelionėms tapo Dresdeno ir Leipcigo pašto rūmai. Saksonijos valstybinė siena buvo vingiuota, todėl matuotojams kartais tekdavo dirbti už jos ribų, kas neretai iššaukdavo kaimyninių kunigaikštysčių nepasitenkinimą (ypač konflktiški santykiai šiuo klausimu susiklostė su Aukštutinės Lužicos dvarininkais). Netrūko konservatyviai nusiteikusių priešininkų ir kurfiurstijos teritorijoje.

Atstumą nurodantys stulpai buvo gaminami iš įvairių medžiagų: špižiaus, smiltainio, granito ir porfyro. Laikotarpyje tarp 1722 m. ir 1823 m. iš viso buvo pastatyti 300 vad. distancinių (herbinių) stulpų ir apie 1200 mažesnių stulpelių. Mūsų laikus pasiekė apie 200 apgriuvusių pašto stulpų. Dauguma jų buvo restauruoti, o po 1990 m. nemažai stulpų buvo atkurti naujai. Šiandien Senasis pašto kelias iš Drezdeno į Teplicę įvardijimas kaip geriausiai atkurta trasa su istoriniu ženklinimu.

Galerija (aukščiai nurodyti apytiksliai)

• 
  Distancinis stulpas Saksonijos Noištate (vok. Neustadt in Sachsen). H = 4,53 m
• 
  Vienos mylios stulpas prie Braitenau (vok. Braitenau). H = 3,75 m
• 
  Pusės mylios stulpas Marknoikirchene (vok. Markneukirchen). H = 3 m
• 
  Ketvirtadalio mylios stulpas Bad Lauzike (vok. Bad Lausick). H = 1,7 m

Vėlesni įvykiai

Nuo 1840 m. Saksonijoje buvo įvestas naujas mato vienetas: 1 karališkoji mylia = 7,5 km ir kelių ženklinimas senaisiais pašto stulpais nebetiko. Vėl teko statyti naujus stulpus, kurie jau nebebuvo tokios įspūdingos išvaizdos. 1875 m. Vokietijos imperijoje buvo patvirtintas metrinis ilgio matas ir visų anksčiau pastatytų mylinių kelių ženklinimų teko galutinai atsisakyti.

Literatūra

• Carl Christian Schramm. Saxonia Monumentis Viarum Illustrata. – Wege-Weisern, Armen- und Meilen-Säulen – Wittenberg, 1727
• Eberhard Stimmel. Kursächsische Postmeilensäulen – Bibliographie. Herausgegeben von der Forschungsgruppe Kursächsische Postmeilensäulen e. V. – Berlin: Verlag für Bauwesen, 1988
• Autorenkollektiv. Lexikon Kursächsische Postmeilensäulen. Herausgegeben von der Forschungsgruppe Kursächsische Postmeilensäulen e. V. – Berlin: transpress Verlag für Verkehrswesen, 1989 ISBN 3-344-00264-3
• Gustav Adolf Kuhfahl. Die kursächsischen Postmeilensäulen Augusts des Starken… – Dresden: Verlag des Landesvereines Sächsischer Heimatschutz, 1930
• Hans-Heinrich Stölzel. Vorhandene kursächsische Postmeilensäulen und Reststücke. // Sächsische Heimatblätter. Heft 6, 1971, S. 261–271.
• Postsäulen und Meilensteine. Herausgegeben von der Forschungsgruppe Kursächsische Postmeilensäulen e. V. Dresden/Grillenburg (Stadt Tharandt). 3. überarbeitete Auflage – Dresden: Schütze-Engler-Weber Verlags GbR, 2007 ISBN 978-3-936203-09-7

Internetiniai šaltiniai

• Forschungsgruppe Kursächsische Postmeilensäulen
• Kursächsische Postmeilensäulen
• Vienas iš A. F. Ciurnerio paruoštų žemėlapių