Nuotykių filmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Indiana Džounsas – vienas žinomiausių nuotykių filmų personažų

Nuotykių filmas apibūdina tam tikrą filmo žanrą. Priešingai nei veiksmo, nuotykių žanro filmuose veiksmo scenos vaizduojamos priimtiniau didesnei auditorijai, nėra tiek daug smurto, brutalumo. Veiksmas plėtojamas per keliones, užkariavimus, tyrinėjimus, imperijų kūrimą ar kitus istorinius siužetus. Dažnai rodomos egzotiškos vietovės įvairiausių įvykių kontekste, t. y. egzotika derinama su aktyviomis veiksmo scenomis.

Charakteristika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai naratyvo elementai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuotykių filmai dažniausiai turi tokius naratyvo elementus: atpažįstamas herojinis veikėjas – centrinė veiksmo figūra; herojus ar herojė yra bebaimiai, geba įveikti didžiulius iššūkius; istorija susideda iš herojaus kelionės ar kitų veiksmų, daromų norint pasiekti savo tikslą (pavyzdžiui, rasti lobį); veiksmo vieta, ne tik džiugina žiūrovų akį, bet taip pat tampa svarbia naratyvo dalimi (pavyzdžiui, žemės drebėjimo išgyvenimas, sunki kelionė per džiungles); vienas veiksmas visada seka kitą, tai sukuriama beveik nenutrūkstama seka (pavyzdžiui: kovą kumščiais pakeičia sprogimai, iš jų išsivysto lenktynės automobiliais ir t. t.)

Protagonistas/antagonistas[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvuoju nuotykių filmų laikotarpiu protagonistai įprastai buvo vyrai. Šie herojai buvo drąsūs, kovojantys su priespauda ir tironais. Pastaruoju metu nuotykių filmų kūrėjai linkę herojus pakeisti herojėmis moterimis (pavyzdžiui, Lara Kroft). Kaip ir ankstyvuoju laikotarpiu, dabartiniai nuotykių filmo protagonistai išlieka kovingi, besikaunantys už tiesą ir neleidžiantys blogiui nugalėti.

Antagonistas – didžiausias protagonisto priešininkas, siekiantis sutrukdyti herojui įvykdyti savo tikslą. Antagonistas gali būti ne tik žmogus, bet ir stichinė nelaimė (pavyzdžiui: fantastiniame filme „2012“ pasaulyje siaučia įvairios stichinės nelaimės, kurios kelia pavojų protagonisto gyvybei). Antagonisto vaidmenį gali atlikti ir gyvūnas, padaras, mistinė būtybė (pavyzdžiui: fantastinis filmas „Godzila“).

Nuotykių filmų tipai, siužeto elementai, žiūrovų lūkesčiai[taisyti | redaguoti kodą]

Žiedų valdovas“ – filmų trilogija, kurioje susipina nuotykių, veiksmo ir fantastikos žanrai

Galima išskirti tokius nuotykių filmo pogrupius kaip „swashbuckler“ (filmai apie senovę, kuriuose kaunamasi kardais), katastrofų filmai ir istorinės dramos (epiniai filmai). Dažni siužeto elementai – dingusių žemynų ieškojimas, dominuojanti aplinka – džiunglės ar dykuma, būdingas veikėjų elgesys – ėjimas į lobių medžiokles, herojiškos kelionės, žygiai į nežinomybę. Nuotykių filmų laikas dažnai yra istorinis, veiksmo laiką galima priskirti tam tikrai epochai. Taip pat tai gali būti istorinių ar išgalvotų įvykių adaptacija istoriniame kontekste. Karaliai, mūšiai, sukilimai bei piratai – detalės, neretai sutinkamos nuotykių filme. Rinkdamiesi nuotykių filmą žiūrovai tikisi išvysti kažkuriuos iš šių elementų, nenutrūkstantį veiksmą, herojų siekiantį savo tikslo, jam trukdančias aplinkybes, protagonistui palankią veiksmo kulminaciją, ne per daug smurto elementų. Nuotykių žanras gali būti derinamas su kitais žanrais, tokiais kaip fantastika, mokslinė fantastika, veiksmo, karo.

Populiari koncepcija / konfliktinės situacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Konfliktas nuotykių filmuose gali vykti tarp vieno pagrindinio protagonisto ir antagonisto ar didesnių „gerųjų“ bei „blogųjų“ grupių. Vis dėlto „geroji“ grupė filmuose ne visada atspindi gerąsias vertybes, o „blogiečiais“ tampa tie, kurie tai grupuotei trukdo, prieštarauja, bet nebūtinai elgiasi blogai. Konfliktinių situacijų šablonai gali būti tokie:

Vizualūs ir garso elementai[taisyti | redaguoti kodą]

Filmo „Mumija“ veiksmas vyksta senovės Egipte

Nuotykių filmuose naudojama daug specialiųjų efektų: sprogimai, vaizdai nupiešti kompiuterine grafika, antgamtiški herojai, stichinės nelaimės, be to, šio žanro filmai dažniau nei komedijos ar dramos kuriami 3D formatu. Nuotykiniuose filmuose dažnai filmuojamos įspūdingos panoramos (filmas „Sachara“), naudojami retai matomi vaizdai, tokie kaip: džiunglės, dykumos, kitos planetos (filmai „Įsikūnijimas“, „Mumija“). Naudojami dinamiški, judantys, greitai kintantys trumpi arba kupini veiksmo ilgi kadrai (filmas „Žmonių vaikai“).

Muzikinis takelis savo intensyvumu siejamas su vaizdu – dažniau kintant kadrams greitėja ir muzika. Muzika dažnai kartu su istorija būna pastoviai kintanti savo nuotaika ir emocine žinia: ji atitinkamai keičiasi kai veikėjui sekasi ir nesiseka, išduoda ar žūsta artimasis, pasiekiamas tikslas. Taip pat naudojami atpažįstami elementai, pažymintys svarbiausius įvykius ir nusakantys kaip žiūrovas turi jaustis įvykus netikėtam siužeto posūkiui, staigiai pasikeitus aplinkybėms ir t. t. Kai filmo aplinkybės nerealios muzikoje dažnai netrūksta mistikos, nekonkretumo. Taip pat nuotykių filmams ypač būdinga pagrindinė daina ar melodija, kuri susiejama su visa istorija (filmas „Karibų jūros piratai“) bei įkvepiančios melodijos, prieš esminius siužeto įvykius (filmas „Drąsiaširdis“). Kiekviename filme naudojami specialieji garso efektai: ginklų, sprogimų garsai (epiniu tapo lazerių susidūrimo garsas iš filmų serijos „Žvaigždžių karai“).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuotykių filmai stipriai išpopuliarėjo XX a. 4-ajame5-ajame dešimtmečiuose dėl Holivudo produkcijos, kai tokie filmai, kaip „Kapitonas kraujas“ (Captain Blood), „Robino Hudo nuotykiai“ (The Adventures of Robin Hood) ir „Zoro ženklas“ (The Mark of Zorro) buvo reguliariai filmuojami su tuometinėmis kino žvaigždėmis, ypač – Errol Flynn ir Tyrone Power. Šiuos aktorius ilgainiui imta glaudžiai tapatinti su nuotykių žanru. Tuo pačiu metu sekmadienio rytais rodomuose serialuose pradėta intensyviai naudoti elementus, kurie sutinkami aukšto biudžeto nuotykių žanro filmuose.

Nuotykių istorijos atgijo 9-ajame dešimtmetyje, pasirodžius kino juostoms „Žvaigždžių karai“ bei „Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“. Šie filmai sulaukė didžiulio populiarumo ir sukėlė nuotykių žanro suklestėjimą. Nepraėjus nė vasarai, prasidėjo naujas nuotykių filmų bumas.

Nuotykių filmų žanras Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

XXI a. Lietuvos kino industrija dar nėra stipriai išvystyta, trūksta investicijų, lietuviška rinka per maža didelio biudžeto filmams, todėl žinomų lietuviškų filmų nėra daug. Nuotykių žanro filmai taip pat ne išimtis. Vis dėlto lietuviško kino istorijoje galime rasti nuotykių žanro apraiškų.

Pirmasis nuotykių filmas[taisyti | redaguoti kodą]

1958 m. sausio 18 dieną buvusioje Tarybų Sąjungos Lietuvoje kino teatrų ekranuose pasirodė pirmasis visiškai lietuvių sukurtas pilnametražis meninis filmas „Žydrasis horizontas”. Šis pilno metro filmas priskiriamas nuotykinių žanrui bei yra skirtas vaikams. Pagrindinis filmo veikėjas jaunuolis Zigmas teturėjo tik tėvo valtį, bet rimtai planavo tapti jūreiviu. Istorijos pradžioje prie berniuko prisijungia dar du draugai ir visi vaikai vedini savo tikslų iškeliauja prie jūros. Nuotykingų įvykių filme nestinga, tačiau pasigendama nuoseklaus išdėstymo, labiau išvystyto kulminacijos augimo. Nors ir turi trūkumų, tai yra pirmas vien lietuvių kinematografininkų jėgomis sukurtas pilno metro nuotykių filmas.

„Tadas Blinda“[taisyti | redaguoti kodą]

1972 m. lietuviai sukūrė biografinį veiksmo ir nuotykių filmą „Tadas Blinda“. Filmo pagrindinis herojus – lietuviškasis „Robinas Hudas“. Vis dėlto daug artimesnis ir žinomesnis pavyzdys yra beveik 40 metų pertraukos nuo originalaus kūrinio atsiradimo nufilmuotas pirmas lietuviškas nuotykinis istorinis veiksmo filmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje „Tadas Blinda. Pradžia“ (režisierius Donatas Ulvydas). Šis filmas kino teatruose surinko virš 3,7 mln. Lt pajamų, jį pamatė per 300 000 žiūrovų.

Kiti lietuviškų nuotykių filmų pavyzdžiai[taisyti | redaguoti kodą]

  • „Geltonų plytų kelias“ (1993 m.). Režisierė: Asta Einikytė.
  • Savaitgalis pragare“ (1987 m.). Režisierius: Alimantas Grikiavičius.
  • „Knygnešys“ (2011 m.). Režisierius: Jonas Trukanas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]