Filmo žanras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Filmų teorijoje žanras nusako filmo pasakojimo būdo elementų panašumus. Dauguma kino žanro teorijų pasiskolintos iš literatūros žanrų kritikos srities. Kaip ir literatūros kontekste, taip ir klausimuose, susijusiuose su kino filmų žanrų apibrėžimu ir klasifikavimu, kyla daug diskusijų. Be pagrindinio žanrų skirtumo tarp fikcijos ir dokumentikos, kino žanrai gali būti skirstomi keliais būdais.

Fikcijos žanro filmai paprastai skirstomi į kategorijas, priklausomai nuo jų aplinkos temos, nuotaikos ar formato. Aplinka – vieta, kur vyksta veiksmas ir vystosi istorija. Tema nusako filmo nagrinėjamas problemas ir idėjas. Nuotaika, tai filmo emocinis tonas. Formatas nusako kokiu būdu filmas buvo nufilmuotas (pvz., anamorfiniu plačiaekraniu) arba atkūrimo būdą (pvz., 35 mm, 16 mm ar 8 mm). Tikslinė auditorija – papildomas būdas filmų žanrų klasifikavimui. Kai kurie filmų teoretikai teigia, kad nei vienas formatas, nei tikslinė auditorija nėra filmų žanrai.

Filmų žanrai dažnai išsišakoja į subžanrus (pvz., teismo ir į teismą orientuotas dramos subžanras, žinomas kaip teisinės dramos). Subžanrai gali sudaryti maišytus žanrus, tokius kaip siaubo ir komedijos žanrų susiliejimas filmų frančizėje „Piktieji Numirėliai“ (The Evil Dead).

Apibrėžimas[taisyti | redaguoti kodą]

Martin Loop teigia, kad Holivudo filmai neišlaiko žanro grynumo, kadangi dauguma Holivudo filmų sulieja romantikos žanro siužetą, orientuotą į meilę, su kitais žanrais.[1] Staiger klasifikuoja Andrew Tutor idėjas, kad filmo žanras gali būti apibrėžtas keturiais būdais. Idealisto metodas sudaro nuomonę apie filmą pagal iš anksto numatytus kriterijus. Empirinis metodas apibūdina filmo žanrą palygindamas jį su jau žinomų žanrų filmų sąrašu. Apriori metodas naudoja iš anksto nustatytus, dažniausius bendruosius kriterijus. Socialinės konvencijos metodas remiasi visuomenės kultūriniu sutarimu.[1] Jim Colins teigia, kad nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio Holivudo filmai buvo įtakoti ironiškos hibridizacijos mados, kurioje režisieriai jungia elementus iš skirtingų žanrų (pavyzdžiui, vesterno/mokslinės fantastikos susiliejimas filme „Atgal į ateitį III“).[1]

Filmų žanrų apibrėžimas nėra konkretus. Filmai gali būti kelių žanrų. Neseniai filmų teoretikas Robert Stam viešai nuginčijo filmų žanrų egzistenciją, teigdamas, jog galbūt tai kritikų prasimanymas. R. Stam iškėlė tokius klausimus: „Ar žanrai yra tikrai ten, pasaulyje, ar jie yra tik analizės padarinys?. Ar egzistuoja baigtinė žanrų sistematika, ar jie iš principo yra begaliniai? Ar žanrai yra atsparūs laikui, efemeriški ir laiką kreipiantys subjektai? Ar žanrai apriboti kultūrų, ar jie gali būti tarpkultūriniai?.“ R. Stam taip pat svarstė ar žanrų analizė turėtų taikytis į aprašymą ar į nurodymą. Kai kurie žanrai paremti istoriniais faktais (pvz., kariniai filmai), kiti remiasi literatūros kūriniais (komedijos, melodramos), meniniu statusu (meniniai filmai), biudžetu (blokbasteriai), rasiniu identitetu (juodasis kinas), lokacija (vesternai) ar seksualine orientacija (ekscentriškasis kinas).[2]

Daugelis filmų žanrų turi savo gerbėjų auditorijas ir atitinkamas juos remiančias publikacijas, kaip kad žurnalai ir tinklalapiai. Sunkiai į žanrus priskiriami filmai dažniausiai būna ne tokie nusisekę kaip tie, kurie lengvai priskiriami vienam ar kitam žanrui.[3] Tačiau tokie filmai taip pat yra naudingi kritikai ir vartojimui.[3] Kai kurie scenarijų autoriai pasitelkia filmo žanrą siužetui apibrėžti ar turiniui į scenarijų įkelti. Jie studijuoja tam tikrų žanrų filmus, tokiu keliu kai kurie scenarijų autoriai kopijuoja sėkmingų filmų elementus ir panaudoja juos naujame scenarijuje. Dažniausiai tokiems scenarijams trūksta originalumo. Kaip teigia Truby, „dauguma rašytojų yra pakankamai įgudę, kad parašytų žanrinį scenarijų, tačiau jiems ne visada pavyksta perteikti žanro plotmės tokiu būdu, kad jis butų vertas vadinti originalu.[4]

Scenarijų autoriai dažnai bando nepaisyti praeituose darbuose rastų elementų, tokių kaip originalumas. Pavyzdžiui, Europos filmų kūrėjų sukurtas spagetiškas vesternas pakeitė vesterno filmų žanrą, vengdamas daugelio ankstesnių vesternų formalumų.

Be filmų žanrų yra ir kitų metodų filmams suskirstyti į grupes. Pavyzdžiui, Auteur teorijos kritikai grupuoja filmus pagal jų režisierius. Kai kurie grupavimai gali būti kasdieniškai apibrėžti kaip žanrai. Pavyzdžiui, kaip atskiru žanru neretai laikomi nepriklausomi filmai, tačiau nepriklausoma produkcija gali priklausyti bet kuriam žanrui. Meniniai filmai taip pat nurodomi kaip žanras, nors meninis filmas gali būti ir keleto žanrų derinys.

Filmo žanras gali būti atskirtas nuo filmo stiliaus, kas sukelia rūpesčių filmo kinematografijos, montažo ir garso pritaikymo sprendimams. Konkretus stilius gali būti pritaikytas bet kuriam žanrui. Filmų žanrai nusako aiškų filmo turinį, o filmo stilius – žanrų perteikimo būdą. Stilių galima apibrėžti pagal jo siužeto struktūrą, scenos apipavidalinimą, apšvietimą, kinematografiją, vaidybą bei kitus meninius aspektus. Taip pat teigiama, kad toks išskyrimo būdas per daug supaprastintas, kadangi kai kurie žanrai pirmiausiai atpažįstami iš stiliaus. Daugelis filmų istorikų ir filmų kritikų ginčijasi, ar film noir yra žanras ar filmo kūrimo stilius.

Klasifikavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kino žanrus galima skirstyti į kategorijas priklausomai nuo filmo meninio apipavidalinimo. Vis tik filmai, turintys vienodus meninius apipavidalinimus, gali būti labai skirtingi, dėl skirtingų temų ar nuotaikų. Pavyzdžiui, tiek filmas „Midvėjaus mūšis“ (The Battle of Midway) tiek ir „Vakarų fronte nieko naujo“ (All Quiet on the Western Front) yra pastatyti karo laikmečio kontekste. Pirmasis filmas nagrinėja garbės, pasiaukojimo ir narsos temas, o antrasis – antikarinis, pabrėžiantis karo siaubą ir skausmą. Egzistuoja nuomonė, kad film noir filmai turi būti filmuojami miesto aplinkoje, pigiuose viešbučiuose ir požeminiuose baruose, daugumos klasikinių noir filmų vyksmas dažniausiai klostosi mažuose miesteliuose, miestų pakraščiuose, kaimo vietovėse, arba atvirame kelyje.

Filmsite.org redaktoriai teigia, kad animacija, vaikams skirti filmai, ir t. t. yra ne žanriniai filmai.[5] Ne žanrinių filmų sąrašas apima filmus vaikams ir visai šeimai, taip pat kultinius, dokumentinius, pornografinius bei begarsius filmus.

Kino profesorė Linda Williams tvirtina, kad siaubo filmai, melodramos, ir pornografija patenka į kūno žanrų kategoriją, nes kiekvienas iš jų sukurtas taip, kad daliai žiūrovų sukeltų fizines reakcijas. Siaubo filmai kuriami su tikslu žiūrovui sukelti šiurpulius, baimės jausmą, paveikti psichiką ir pan.; melodramos skirtos paveikti žiūrovų jausmus; pornografija kuriama seksualiniam susijaudinimui sukelti.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Keith, Barry. Film Genre: From Iconography to Ideology. Wallflower Press: 2007
  2. Stam, Robert. Film Theory: An Introduction. Malde, MA: Wiley-Blackwell, 2000. 14.
  3. 3,0 3,1 Tru, John. "What's My Genre?." Writers Store. Nuoroda tikrinta 2012-11-02.
  4. Ward, Lewis. "Interview: John Truby on Screenwriting and Breaking In." Script Magazine. Suarchyvuota nuo originalo 2 Lapkritis 2012. Nuoroda tikrinta 2007-07-31.
  5. http://www.filmsite.org/genres2.html

Papildoma literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Altman, Rick. Film/Genre . BFI Publishing (1999). ISBN 0-85170-717-3; ISBN 978-0-85170-717-4
  • Grant, Barry. Film Genre Reader
  • Grant, Barry Keith. Film Genre: From Iconography to Ideology. Wallflower Press: 2007.
  • Neale, Steve. Genre and Contemporary Hollywood
  • Neale, Steve. Genre and Hollywood (Sightlines)
  • Langford, Barry. Film Genre: Hollywood and Beyond

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]