Notigalės mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Notigalės bunkeris

Notigalės mūšis – kautynės, įvykusios 1946 m. gruodžio 12 d. Notigalės pelkėje tarp Lietuvos partizanų ir jų stovyklą apsupusių NKVD karių.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1946 m. rudenį Notigalės pelkėje buvo įrengtas Vytauto apygardos Algirdo kuopos Šarūno rinktinės „Bermono pulko“, dauguma sudaryto iš Pandėlio apylinkių vyrų, bunkeris. Jų veiklos arealas buvo nuo Panemunėlio iki Laičių (Kupiškio r.). Bunkeris buvo unikalus – pelkės viduryje, antžeminis, todėl be išdavystės, viduryje pelkių įsikūrusių partizanų, nepavykdavo susekti. Todėl į šiuos kraštus buvo atsiųstas saugumo agentas mokytojas Povilas Jakubka, slapyvardžiu „Paukštelis“.[1]

Eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1946 m. gruodžio pradžioje MVD Rokiškio aps. skyrius jau sistemingai gaudavo iš agento „Paukštelio“ pranešimus, kad Pandėlio valsčiuje pelkėtame Notigalės miške, bunkeryje, slepiasi partizanai. Buvo organizuojama išdavystės operacija.

1946 m. gruodžio 12 d. remiantis jau žinomais duomenimis ir MGB agentui parodžius, bunkerį apsupo gausios reguliariosios kariuomenės daliniai ir Kupiškio bei Rokiškio vietos stribų rinktinės. Per mūšį partizanai faktiškai sunaikino pirmąjį juos apsupusį žiedą ir daugiau nei tris valandas priešinosi, tačiau jėgos buvo nelygios.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pandėlio malūnas

Mūšio metu žuvo partizanų būrio vadai – Juozapas Mikėnas-Žvirblis, Jonas Šiupinys-Bermontas. Partizanai – Feliksas Blažys-Meškiukas, Ignotas Blažys-Batiuška, Jonas Bronislovas Kaunietis-Joniukas, Petras Kaunietis-Ąžuolas, Bronislovas Naujikas-Žiogelis, Julius Puluikis-Auksaburnis, Jonas Viduolis-Meška, Juozas Zoluba-Šturka, Vladas Žalkauskas-Astras, austrų lakūnas Stefanas Hofmanas-Jumba.[2]

Partizanų kūnus nuvežė ir numetė prie Panemunėlio mokyklos. Vėliau pervežė į Pandėlį ir sumetė miestelyje ant grindinio netoli šventoriaus. Prieš šv. Kalėdas stribai žuvusiųjų palaikus sušalusius kūnus sukapojo ir sumetė į tris šulinius prie miestelio malūno. Bunkeris sudegintas.[3]

Trims partizanams pavyko išsiveržti iš apsupties žiedų – Baliui Jasiūnui-Lokiui , Petrui Čižiūnui-Dėdei, Antanui Šiupiniui-Rickui (visi žuvo 1947 m. sausio 9 d. Rokiškio aps. Skapiškio vls., Stukonių k.) įrengtame bunkeryje.

Partizanų laidotuvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žuvusių partizanų kapas Pandėlio kapinėse

1989 m. LPKTS Rokiškio skyriaus pirmininko Algimanto Jankausko, šaulių vado Vytauto Strumskio, mokytojos istorikės Teresės Taškūnienės-Gailiūnienės iniciatyva prasidėjo žuvusių partizanų palaikų paieška. Apklausus žuvusių partizanų artimuosius, nustačius šulinius (nes buvo užkasti ir sulyginti) ir iš jų pašalinus sumestus akmenis bei gelžgalius, buvo surasti 14 sukapotų partizanų palaikų.

1989 m. liepos 16 d. partizanų palaikai iškilmingai palaidoti Pandėlio kapinėse. Šis kraupus sovietų nusikaltimas 1989-aisiais sukėlė didelį rezonansą visoje Lietuvoje.

Žuvusiems partizanams suteiktas kario savanorio statusas.

Įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1996 m. Rokiškio ir Kupiškio kariai savanoriai kartu su įvykių liudininkais (Vidmantas Markevičius) ir kitais bunkerį atstatė. 2019 m. prie bunkerio-slėptuves pastatytas LGGRTC atminimo ženklas. 2019 m. spalio 28 d. Kultūros paveldo departamentas vietovei suteikė teisinę apsaugą. Nustatytos objekto vertingosios savybės, apibrėžtos teritorijos ribos, statusas – registrinis, objekto reikšmingumo lygmuo – nacionalinis (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 44270 Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.).

2021 m. vasarą, minint 75-sias mūšio metines, Notigalės bunkeris atnaujintas dalyvaujant tų įvykių liudininkui Vidmantui Markevičiui. 2022 m. išleista knyga "Atodangos Notigalės skausmo spalgenų" (aut. Povilas Stumbrys).

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]