Nostra aetate
Nostra aetate ('Mūsų laikais') – Katalikų Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija, paskelbta 1965 m. spalio 28 d., vienas iš Vatikano II susirinkimo dokumentų.[1]
Už deklaraciją, prieš baigiant susirinkimo darbus, balsavo 2221 (prieš 88) susirinkimo dalyviai. Ją rengė krikščionių vienybės sekretoriatas (vadovas kardinolas Augustinas Bea SJ).[2]
Deklaracijoje kviečiama atkreipti dėmesį į tai, kas „žmonėms bendra ir veda į tarpusavio draugystę“. Aptariamos įvairios religijos – hinduizmas, budizmas, atskiruose skyriuose – islamas, judaizmas, kuriam skiriama daugiausia dėmesio. Pripažįstami ir akcentuojami vidiniai krikščionybės ir judaizmo saitai, istorinis žydų vaidmuo, atsisakoma kolektyvinės, iš kartos į kartą perduodamos kaltės dėl dievžudystės, pabrėžiama, kad „žydai tenebūnie pristatomi kaip Dievo atmestieji arba prakeiktieji, tarsi tai plauktų iš Šventojo Rašto“.[1][3] Deklaracijoje pripažįstami tiesos elementai kitose religinėse tradicijose.[2]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Deklaracijai „Nostra aetate“ – 55 metai. Vatican News. Nuoroda tikrinta 2024-02-06.
- ↑ 2,0 2,1 Romanas Kazakevičius. Nostra Aetate, arba Brolybė nesuderinama su diskriminacija. Bernardinai.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-06.
- ↑ Rabinas J. Sacks: „Šiandien reikalingas naujas ir galingesnis „Nostra Aetate“. Bernardinai.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-06.