Majordomas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Majordomas (lot. major domus 'rūmų vyresnysis') – aukštas valstybės pareigūnas; rūmų arba dvaro valdytojas. V a. pab.–VIII a. vid. Frankų valstybėje, kurią valdė Merovingai, majordomu (arba rūmų meru) vadintas aukščiausias pareigūnas. Pradžioje majordomą skirdavo karaliai. Laikui bėgant majordomai tapo stambiais žemvaldžiais. Nuo VII a. vid. (vadinamųjų tingiųjų karalių laikais) majordomai pavertė karalius nominaliais valdovais, patys tapo faktiškais valstybės valdytojais. Labiausiai įsigalėjo majordomai, kilę iš Pipinidų giminės; Pipinas Trumpasis 751 m. užgrobė sostą ir pradėjo Karolingų dinastiją.

Vėlesniais amžiais majordomu pradėtas vadinti bet kurio feodalinio ar kapitalistinio magnato dvaro arba rūmų valdytojas (prievaizdas).[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Majordomas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių, 184 psl.