Magnetinio izoliavimo branduolių sąlaja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Magnetinio izoliavimo branduolių sąlaja – būdas išgauti branduolių sąlajos energiją, kuris paremtas plazmos būsenos kuro izoliavimu magnetiniais laukais. Tai vienas iš dviejų pagrindinių būdų branduolių sąlajos energijai gauti (kitas – vidinio izoliavimo branduolių sąlaja).

Prancūzijoje ruošiamo statyti branduolių sąlajos reaktoriaus ITER veikimas paremtas šiuo būdu. Plazmos izoliavimui bus naudojamas tokamakas.

Branduolių sąlajos metu yra sujungiami lengvi atomų branduoliai (pvz., vandenilio) į sunkesnius, pavyzdžiui, helį. Tam, kad tarp branduolių būtų įveikta elektrostatinė stūma, jie turi turėti itin aukštą temperatūrą, siekiančią kelias dešimtis milijonų laipsnių. Šiose sąlygose atomai nebėra neutralūs, o egzistuoja plazmos būsenoje.

Magnetinio izoliavimo branduolių sąlaja – būdas sukurti šias sąlygas (žr. Losono kriterijus), reikalingas sąlajos energijai išgauti, pagrįstas plazmos elektriniu laidumu, siekiant ją suvaldyti magnetiniu lauku.