Maciejovicės mūšis
| Maciejovicės mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: 1794 m. sukilimas | |||||||
 Kosciuškos sužeidimas ir paėmimas į nelaisvę | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Abiejų Tautų Respublika
|
 Rusijos imperija
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Tadas Kosciuška | Ivanas Ferzenas, Fiodoras Denisovas | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 9 000 žmonių | 14 000 žmonių | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 1800 žuvę ir sužeisti 2200 paimti į nelaisvę 21 patranka 2 vėliavos |
2 300 žmonių | ||||||
Maciejovicės mūšis (lenk. Bitwa pod Maciejowicami) − Rusijos armijos mūšis su Lenkijos sukilėlių būriu 1794 m. sukilimo metu 1794 m. rugsėjo 29 (spalio 10) d. netoli Maciejovicės dešiniajame Vyslos krante, 50 km. į pietryčius nuo Varšuvos.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tado Kosciuškos tikslas buvo neleisti susijungti dviem korpusams, kurių vienam vadovavo generolas-majoras Fiodoras Denisovas ir generolas poručikas Ivanas Ferzenas, o kitam, ėjusiam jų kryptimi iš Bresto pusės, – generolas anšefas Aleksandras Suvorovas. Iš pradžių Kosciuška turėjo 12 000 žmonių, iš kurių daugiau nei 7 tūkstančiai sudarė Karolio Sierakausko divizija ir 4 tūkstančius karių turėjusi Adomo Poninskio divizija, kuri buvo įsikūrusi atskirai nuo pagrindinio korpuso.
Rugsėjo 28 (spalio 9) d. T. Kosciuška išvyko iš Zelechovo į Maciejovicę. Ten atvykęs jis išdėstė savo karius ant kalvos. Tai turėjo savų pranašumų, tačiau atsitraukimą apsunkino užnugaryje buvusi pelkėta Okržeikos upė. Denisovas, žinodamas Poninskio divizijos sudėtį, kuri galėjo sustiprinti Kosciušos būrį, rugsėjo 29 (spalio 10) d. pradėjo puolimą. Kurjerį, kurį T. Kosciuška anksčiau nusiuntė pas Poninskį siekdamas perduoti įsakymą judėti jam į pagalbą, į nelaisvę paėmė kazokų patruliai iš Denisovo korpuso. Po 6 valandų išsiųstas pakartotinis įsakymas jau negalėjo pakeisti situacijos.
Kova prasidėjo stipria artilerijos kanonada. Po to Denisovas puolė kairį Kosciuškos sparną, o po trečios atakos pasipriešinimas buvo palaužtas. Tuo pat metu generolo Rachmanovo būrys iš Ferzeno korpuso persikėlė per Okržeiką ir apgulė į lenkų dešinį sparną. Lenkijos kavalerijai pradėjus atsitraukti, Kosciuška nujojo paskui juos, kad sustabdytų ir nukreiptų į kontrpuolimą, tačiau susidūrė su jį supusiais žvalgybiniais Dono kazokų būriais iš Denisovo korpuso. Jį sužeidė staiga iš šono išniręs Ferzeno korpuso kavaleristas ir jis pateko kazokams į nelaisvę. Šie jį neštuvais pristatė į Denisovo štabą.
Sukilėlių atsitraukimas peraugo į gynybą. Varšuvą pasiekti pavyko tik apie 2 tūkstančiams žmonių, likusieji buvo nukauti, paimti į nelaisvę arba išsibėgiojo. Pralaimėjimas prie Maciejovicės lėmė viso „Kosciuškos sukilimo“ pralaimėjimą.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Соловьев С. М. „История падения Польши“. – Москва, 1863.
- Шефов Н. А. 1000 боёв и сражений русского оружия IX–XXI века. – М.: АСТ, 2007. – 830 с.
- Mała Encyklopedia Wojskowa. – Warszawa: Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej, 1967.
- Сражение под Мацеевицами (из книги Andrzej Zahorski. Naczelnik w sukmanie)
- Od Racławic do Maciejowic. Arsenał Polski, KAW, Kraków.
- Paweł Ajdacki, Jacek Kałuszko, Wojciech Sobociński, Garwolin i okolice. Przewodnik turystyczny, Studio Fotografii Przyrodniczej «Hajstra», Warszawa 2004. ISBN 83-915832-3-6.
- Marian Kukiel, Maciejowice, Kraków 1929.
- Wojciech Mikuła, Maciejowice 1794, Wydawnictwo Bellona, Warszawa 1991. ISBN 978-83-11-07867-3.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Рапорт А. В. Суворова П. А. Румянцеву, 3 октября 1794 г., № 433 (РГВИА. ф. ВУА, д. № 2731. ч. I. л. 188).
- Рапорт Ф. П. Денисова А. В. Суворову, 30 сентября 1794 г. (РГВИА, ф. ВУА. д. № 2731, ч. I. лл. 180–182).
- Рапорт И. Е. Ферзена А. В. Суворову, 12 октября 1794 г. о сражении при Мацеевицах.
- Малеванный В. С. Спасти генерала Костюшко // Независимое военное обозрение. – 2014. № 11. – С. 14-15.
