Lyginamoji istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lyginamoji istorija – tai skirtingų visuomenių, egzistavusių tuo pačiu istoriniu periodu arba turinčiu panašias kultūrines sąlygas lyginimas. Lyginamoji visuomenių istorija atsirado kaip gan svarbi specialybė Švietimo epochos metu XVIII amžiaus intelektualų, tokių kaip Monteskjė, Volteras, Adamas Smitas, tarpe. XIX amžiaus sociologai ir ekonomistai, tokie kaip Aleksis de Tokvilis, Karlas Marksas ir Maksas Vėberis, dažnai naudojo lyginamosios istorijos metodą. Pirmojoje XX amžiaus pusėje skaitomiausi buvo Špenglerio[1], Sorokino[2] ir Toinbio[3] lyginamosios istorijos darbai. Tačiau nuo šeštojo dešimtmečio lyginamoji istorija pamažu nyko iš viešosios erdvės ir dabar lyginamoji istorija yra nepriklausomai dirbančių joje specializuojančių mokslininkų sritis.[4]

Istorikai dažniausiai pripažįsta tik tam tikrų institucijų (bankų veiklą, moterų teises, etninį identitetą ir pan.) skirtingose visuomenėse lyginimą, tačiau po priešiškos reakcijos Toinbio atžvilgiu šeštajame dešimtmetyje, istorikai iš esmės nekreipia dėmesio į plačias lyginamąsias studijas, kurios apima plačius pasaulio istorijos periodus.[5]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Spengler (1918)
  2. Sorokin (1950); Sorokin (1959)
  3. Toynbee (1934-61)
  4. Barraclough (1979), 1 skyrius.
  5. William H. McNeill, Arnold J. Toynbee: A Life (1989) ch 1