Lorica hamata

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Romos auksiliarijus iš šiaurinių provincijų (apie 175 m.), rekonstrukcija.

Lorica hamata, grandinė lorika – romėnų grandiniai šarvai, naudoti Romos respublikos ir vėlesniais laikais. I a. tokius grandinius šarvus imta pildyti segmentiniais šarvais, bet IV a. lorica hamata vėl grįžo kaip vienintelis standartinis šarvų tipas. Grandines lorikas naudojo tiek legionieriai, tiek auksiliarijai.

Grandinės lorikos būdavo gaminamos iš bronzos ar geležies. Jas sudarydavo eilės pakaitomis einančių poveržlių tipo žiedų, iškirstų iš metalo lakšto, ir sukniedytų grandžių iš trauktos vielos. Taip būdavo gaunamas lankstus, tvirtas ir patikimas šarvas. Kiekvieno žiedo vidinis skersmuo būdavo apie 5 mm, o išorinis – apie 7 mm. Vieną grandinę loriką sudarydavo iki 30 tūkstančių žiedų, ją valstybės šarvų dirbtuvėse vergas gamindavo apie du mėnesius. Grandinės lorikos buvo imlios darbo, tačiau manoma, kad gerai prižiūrimas jas galėdavo naudoti keliasdešimt metų. Nuolatinis trynimasis apsaugodavo žiedus nuo rūdžių. Tuo tarpu segmentines lorikas nuolat reikėjo prižiūrėti nuo korozijos.

Grandinės lorikos pečiai turėjo atvartus, panašius į graikų lininės kirasos atvartus. Lorikos atvartai eidavo nuo maždaug nugaros vidurio per pečius į liemens priekį, kur būdavo prisegami žalvariniais ar geležiniais kabliukais. Egzistavo kelios grandinių lorikų atmainos, skirtos skirmišeriams, kavaleristams, ietininkams.

Žinios, kaip gaminti grandinius šarvus, romėnai galbūt gavo III a. pr. m. e. konfliktuose su keltais, nors pirmas aprašytas tokių šarvų panaudojimas žinomas iš Ispanijos užkariavimo.

Visą laiką, kai grandinės lorikos buvo naudojamos, jas vilkėdavo legionieriai, jos būdavo dažniausias centurionų šarvų tipas, dėl didelio dengiamo paviršiaus ir lengvos priežiūros. Net ir II a. grandines lorikas įprastai naudojo legionieriai, nors tada populiaresnės buvo segmentinės lorikos. III a. segmentines lorikas nustojo naudoti, o grandinės lorikos taip ir liko dažniausi legionierių ir auksiliarijų šarvai. Vėlesnės versijos, skirtingai nei ankstyvesniosios, turėjo rankoves, ėmė siekti kelius, taip apsaugodamos ir šlaunis.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]