Lindanisės mūšis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Lindanisės mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Kristiano Augusto Lorenceno Lindaniso mūšis (1809 m.) | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
| Revala Harja |
 Danija
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Valdemaras II Vislavas I Teoderikas † | |||||||
| Pajėgos | |||||||
| 1000-2000 | „keli tūkstančiai“ | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| keli šimtai | ? | ||||||
Lindanisės mūšis įvyko dabartinio Talino apylinkėse 1219 m. birželio 15 d.
Kryžiaus žygiai į Estiją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo XII a. pabaigos dabartinės Estijos teritorijoje ėmė lankytis vokiečių misionieriai, XIII a. perėję į atvirą karą. Karas pavadintas kryžiaus žygiu, pasitelkus analogiją su kryžiaus žygiais, nukreiptais į Jeruzalę Šventojoje žemėje. 1202 m. kariai susibūrė į Kalavijuočių ordiną, veikdami panašiai, kaip ir žygeiviai į Palestiną.
Ekspansionistinių tikslų turėjo ir Danija, 1219 m. jos karalius Valdemaras II subūrė kariuomenę žygiui į Estiją. Birželio pradžioje kariuomenė pasiekė Revalą, šiauriausią Estijos provinciją. Neskaitant karaliaus, kariuomenėje dar kovojo Lundo arkivyskupas Andersas Sunesenas ir Estijos vyskupas Teoderikas, taip pat keli karaliaus vasalai ir Riugeno kunigaikščio Vislavo I vadovaujami vendai.
Kryžiaus žygio dalyviai išsilaipino prie Lindanisės ir pradėjo ant Tompėjos kalvos statyti tvirtovę. Prasidėjus statyboms, estų atstovai ėmė derėtis tam, kad laimėtų laiko, reikalingo sutelkti jėgoms puolimui prieš kryžiuočius.
Mūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1219 m. birželio 15 d. vakarą estai pradėjo puolimą, vos tik danams ir jų sąjungininkams baigus valgyti vakarienę. Puolimas vyko penkiomis kryptimis vienu metu, dėl to tarp kryžininkų iškart kilo panika, imta bėgti visomis kryptimis. Estai nužudė vyskupą Teoderiką, palaikydami jį karaliumi. Įvykiai klostėsi taip, kad kryžininkams grėsė triuškinantis pralaimėjimas.
Estai vis dėlto nesugebėjo užtikti vendų kareivių. Vislavas surengė staigų išpuolį, nuslopinusį estų puolimą. Taip likę kryžininkai laimėjo laiko persigrupuoti ir sugebėjo išvaryti estų būrius.
Danijos vėliava[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pasak legendos, kryžiaus žygio metu iš dangaus nukrito Danijos vėliava, lydima balso, pranašaujančio, kad iškėlus vėliavą, bus pasiekta pergalė. Žinoma, istorijoje nėra jokių atvejų, kad vėliava būtų nukritusi iš dangaus, tačiau šio žygio metu vėliavos su kryžiumi išties buvo naudotos, todėl gali būti, kad per lemiamą išpuolį prieš estus priešakyje plevėsavo raudona vėliava su baltu kryžiumi. Seniausios žinios apie Danijos vėliavą siekia XIII a. Pasakojimą apie tai, kad vėliava nukrito iš dangaus, XV a. užrašė pranciškonų vienuolis Petrusas Olajus.