Likimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Likimas – sąvoka, reiškianti žmogų, gamtą ar net dievus pranokstančią galią, lemiančią, diktuojančią pasaulio įvykių eigą ir valdančią žmonių gyvenimą. Būdinga religinei mąstysenai ir kai kurioms idealistinės filosofijos kryptims.

Su likimu siejasi idealistiniai pasaulio darnos, harmonijos vaizdiniai, nusakantys jame vykstančių reiškinių eigą ir žmogaus gyvenimą (logosas, samsara, dao). Daugelyje religijų likimo vaizdiniai antropomorfizuoti ir tapę dievybėmis (graikų moiros, Tichė, romėnų parkos, Fortūna, lietuvių Laima, Dalia), kurios dažnai esti nepriklausomos nuo vyriausiųjų dievų.

Monoteistinėse religijose likimas pavaldus visagalio Dievo galiai, atstovaujančiai gamtos ir visuomeninio gyvenimo jėgoms, nepavaldžioms žmogui. Krikščionybėje likimas yra dieviškoji apvaizda. Katalikybėje ir stačiatikybėje likimas jungiamas su žmogaus valios laisve. Protestantizme ir islamo relligijoje likimas fatalistinio pobūdžio.

Tikrovės bei žmogaus koncepciją likimu grindžia fatalizmas.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. LikimasLietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių, 25 psl.