Libitina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Libitina (lot. Libitina) – italikų deivė, personifikuojanti žemę, iš kurios visa gimsta ir į kurią visa sugrįžta.[1] Dėl Libitinos funkcijų vėlesniais laikais romėnai šią dievybę pradėjo tapatinti su Prozerpina, ji laikyta laidotuvių deive.[1] Dar vėlesniais laikais Libitiną imta tapatinti su Venera, ji vadinta Venera Libitina.[1] Teigiama, kad tokia sąsaja veikiausiai atsiradusi dėl to, kad deivės vardą bandyta etimologiškai aiškinti, siejant su žodžiu libīdo („aistra“).[2][1]

Būta Libitinos giraitės, kur stovėjusi šios deivės šventykla, čia buvo laikomi laidojimo reikmenys.[1] Asmuo, užsiimantis tinkamu žmogaus palaidojimu, vadintas libitinarius, o jo verslas – libitina; iš čia posakiai libitinam exercere, arba facere, bei libitina funeribus non sufficiebat, t. y., „jie visi negalėję būti palaidoti“.[2] Libitinos šventykloje laikyti reikmenys, ypač gultas, ant kurio buvo deginami mirusiųjų kūnai, vadinti libitina.[2]

Dionisijas Halikarnasietis mini, kad karalius Servijus Tulijus tam, jog būtų aišku, kiek žmonių mirė, įsakęs, kad už kiekvieną mirusį asmenį Libitinos šventykloje turi būti paliekama po monetą.[2]

Dėl deivės sąsajų su mirtimi romėnų poetai neretai jos vardu įvardydavo pačią mirtį.[2]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Libitina. Aleksandra Veličkienė. „Antikos mitologijos žinynas“, Kaunas, „Šviesa“, 2008, 164 psl.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Schmitz, Leonhard (1867), "Libiti'na", in Smith, William, Dictionary of Greek and Roman Biography and Mythology, Boston