Libitina
Libitina (lot. Libitina) – italikų deivė, personifikuojanti žemę, iš kurios visa gimsta ir į kurią visa sugrįžta.[1] Dėl Libitinos funkcijų vėlesniais laikais romėnai šią dievybę pradėjo tapatinti su Prozerpina, ji laikyta laidotuvių deive.[1] Dar vėlesniais laikais Libitiną imta tapatinti su Venera, ji vadinta Venera Libitina.[1] Teigiama, kad tokia sąsaja veikiausiai atsiradusi dėl to, kad deivės vardą bandyta etimologiškai aiškinti, siejant su žodžiu libīdo („aistra“).[2][1]
Būta Libitinos giraitės, kur stovėjusi šios deivės šventykla, čia buvo laikomi laidojimo reikmenys.[1] Asmuo, užsiimantis tinkamu žmogaus palaidojimu, vadintas libitinarius, o jo verslas – libitina; iš čia posakiai libitinam exercere, arba facere, bei libitina funeribus non sufficiebat, t. y., „jie visi negalėję būti palaidoti“.[2] Libitinos šventykloje laikyti reikmenys, ypač gultas, ant kurio buvo deginami mirusiųjų kūnai, vadinti libitina.[2]
Dionisijas Halikarnasietis mini, kad karalius Servijus Tulijus tam, jog būtų aišku, kiek žmonių mirė, įsakęs, kad už kiekvieną mirusį asmenį Libitinos šventykloje turi būti paliekama po monetą.[2]
Dėl deivės sąsajų su mirtimi romėnų poetai neretai jos vardu įvardydavo pačią mirtį.[2]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||||
