Libano falanga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Libano falanga (arab. الكتائب اللبنانية, Al-Kata’ib al-Lubnanijja) – Libano konservatyvios ir nacionalistinės orientacijos politinė partija. Tikslas – ginti krikščionių, pirmiausia maronitų, interesus ir stiprinti jų įtaką.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Įkurta 1936 m. Pjero Žmajelio ir kitų iniciatyva pagal Europos fašistinių partijų modelį, perėmė jų organizacinę struktūrą. Kovojo dėl šalies nepriklausomybės. Libano falangos nariai laiko save finikiečiais (viena seniausių Libano tautų). Nepritaria palestiniečių buvimui Libane, nes tai kelia grėsmę krašto nacionalinei ir religinei sudėčiai, t.p. arabų kraštų sąjungai. Per Libano pilietinį karą (19751990 m.) tapo svarbiausia krikščionių karine jėga; vadovavo krikščioniškų partijų susivienijimui „Libano frontas“.

1982 m. birželio mėn. Izraeliui okupavus Pietų Libaną Bachiras Žmajelis (P. Žmajelio sūnus), jo remiamas, 1982 m. rugpjūčio mėn. buvo išrinktas Libano prezidentu. 1982 m. rugsėjo 14 d. jį nužudžius, prezidentu tapo jo brolis Aminas Žmajelis. 1982 m. naktį iš rugsėjo 16 į 17 d. Libano falangos daliniai, ieškodami teroristų, įsiveržė į Sabros ir Šatilos pabėgėlių stovyklas ir išžudė nuo 700 iki 3500 žmonių, daugiausia palestiniečių.

Devinto dešimtmečio antroje pusėje dėl vidaus nesutarimų ir Sirijos veiksmų Libano falanga pradėjo silpnėti; suskilo į keletą frakcijų. 2006 m. lapkričio mėn., manoma, Sirijos agentų, nužudytas vienas įtakingiausių Libano falangos veikėjų Pjeras Aminas Žmajelis, Libano pramonės ministras, A. Žmajelio sūnus.

Pirmininkas K. Pakraduni (nuo 2001 m.). Apie 100 000 narių (2001 m.).[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Libano falanga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 92 psl.