Landslov
Landslov (žemės teisė) – karaliaus Magnus Håkonsson lagabøte (1263–1280) priimtas XIII a. teisynas, skirtas ir Norvegijos Frostathing apskričiai. Didingiausias Skandinavijos teisėkūros aktas viduramžiais, buvęs reikšmingas iki pat naujųjų laikų.
Siekiant įvesti kontinento dvaro papročius, Hirðskrá stengėsi su žemyno valdovais bendrauti viename kultūriniame lygmenyje, modernizuoti teisę. Jis pasiuntė gabius valdinius (kaip Audun Hugleiksson) į žemyno universitetus, kad jie ten studijuotų valstybės reikalams reikšmingus mokslus. Grįžę absolventai aktyviai imdavosi teisėkūros. Pradžioje buvo atnaujinta Landslov.
Antrajame skyriuje – krikščionių teisė, tačiau nuostatos apibendrintos, jų paskirtis – atriboti karaliaus ir vyskupo galias. Ankstesniuose įstatymuose buvo itin detalių bažnytinio gyvenimo nuostatų. Iš islandų analų yra žinoma, kad 1269 m. Frostathing karalių tik įgaliojo noveliuoti (atnaujinti)įstatymo pasaulietinę dalį. Krikščioniškoji teisė turėjo būti atnaujinti tik kartu su arkivyskupu, kas tuometinėje situacijoje nebuvo įmanoma. Ankstesnės nuostatos didžiąja dalimi buvo pasenusios. Antraštė „Krikščionių teisė“ – ne spraga, skyriuje įtrauktos normos dėl karūnos paveldėjimo. Nors ir esant Bažnyčios įtakai, palyginant su anksčiau jos buvo esmingai modifikuotos.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Landrecht des Königs Magnus Hakonarson. Germanenrechte Neue Folge. Bearbeitet von Rudolf Meissner. Weimar 1941.