Laimės sumavimo paradoksas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Laimės sumavimo paradoksas yra problema etikoje, kurią 1986 m. aprašė Derekas Parfitas (Derek Parfit) savo knygoje „Priežastys ir žmonės“ (angl. Reasons and Persons). Paradoksas atskleidžia trijų, atrodytų, teisingų tikėjimų apie populiacijų etiką nesuderinamumą.

Paradoksas[taisyti | redaguoti kodą]

Paradoksas atsiranda apmąsčius keturias skirtingas situacijas, kurias demonstruoja apačioje esančios diagramos. Kiekvienas stulpelis simbolizuoja populiaciją. Populiacijos dydį reprezentuoja stulpelio plotis, o laimingumą – stulpelio aukštis. Nors argumentui tai nėra būtina, dėl paprastumo laikykime, kad visi tos pačios žmonių grupės atstovai yra vienodai laimingi.

MereAddition.svg

Situacijoje A visi yra laimingi.

Situacijoje A+ egzistuoja ta pati populiacija kaip ir A situacijoje ir dar viena papildoma žmonių grupė, kuri yra mažiau laiminga nei pirmoji, bet jų gyvenimai vis tiek yra verti, kad juos gyventų. Dvi žmonių grupės gyvena visiškai atskirai, negali komunikuoti ir net nežino viena apie kitą. Pasak Parfito, tokia situacija pasaulyje buvo prieš žmonėms perplaukiant Atlanto vandenyną ir sako, kad tokiu atveju A situacija reprezentuoja alternatyvią istoriją, kurioje Amerikos žemynuose niekada negyveno žmonės.

Situacijoje B- vėlgi yra dvi atskiros tokio paties kaip ir anksčiau dydžio populiacijos, bet dabar jos yra vienodai laimingos. Dešiniosios rankos populiacijos laimingumo padidėjimas yra didesnis nei kairiosios rankos populiacijos laimingumo sumažėjimas, todėl laimės vidurkis B- situacijoje yra didesnis

Situacijoje B yra vienintelė žmonių grupė, kurios dydis yra dviejų populiacijų B- situacijoje suma ir visi yra tiek pat laimingi, kiek buvo situacijoje B-.

Atėjimas iš A į B[taisyti | redaguoti kodą]

Vienintelis skirtumas tarp A ir A+ situacijų yra papildomos ir mažiau laimingos žmonių grupės egzistavimas. Jei dvi populiacijos žinotų viena apie kitą ir matytų nelygybę, tai, Parfito nuomone, sukurtų socialinę neteisybę. Bet kadangi žmonių grupės viena apie kitą nežino, Parfitas mano, kad tai yra paprasčiausias pridėjimas ir nemato jokios priežasties, kodėl papildomų žmonių egzistavimas būtų blogesnis variantas, nes vien tik papildomų žmonių egzistavimas būtų geriau nei nieko. Kitaip tariant, jis sako, kad atvejis A+ nėra blogesnis už A.

Ir A+, ir B- situacijoje abiejose pusėse yra toks pat žmonių kiekis. Vidutinis laimingumas situacijoje B- yra didesnis, nei situacijoje A+ (bet žemesnis nei A atvejyje). Kadangi A+ ir B- situacijose yra tiek pat žmonių, bet atvejyje B- jie yra laimingesni ir egzistuoja lygybė, Parfito nuomone, B- yra geriau nei A+.

Neskaitant kontakto tarp žmonių grupių užsimezgimo, B ir B- situacijos yra vienodos, taigi atvejis B yra neprastesnis už B-. Viską apibendrinus išeina, kad situacija B yra geresnė nei A.

Atstumianti išvada[taisyti | redaguoti kodą]

RepugnantConclusion.svg

Argumentą galime pakartoti: paklausti, ar negeriau būtų, jei egzistuotų dar viena papildoma populiacija, apie kurią nežinotų žmonių grupė B ir vėl daryti tą patį. Taip ateitume į situaciją C, kurioje žmonių skaičius būtų dar didesnis ir visi būtų dar mažiau laimingi, bet jų gyvenimai vis tiek būtų verti, kad juos gyventų. Jei sutinkame, kad B yra ne blogiau nei A, tai lygiai taip pat turime sutikti, kad ir C yra ne blogiau nei B. Bet tada galime pakartoti argumentą dar ir dar kartą, pagaliau prieidami situaciją Z, kurioje gyvena milžiniškas žmonių skaičius ir jų gyvenimas yra tik vos vos vertas gyventi. Parfitas tai vadina atstumiančia išvada ir sako, kad iš tikrųjų Z yra blogiau nei A. Susidaro prieštaravimas, bet nėra aišku, kaip jo galima išvengti.

Paradokso sprendimai ir prieštaravimai jam[taisyti | redaguoti kodą]

Paradoksui galima prieštarauti teigiant, kad iš tikrųjų A+ yra blogiau nei A. Kitaip tariant, kad mažiau nei vidurkis laimingų žmonių pridėjimas daro bendrą pasaulio situaciją prastesne. Pavyzdžiui, viena utilitarizmo šaka teigia, kad svarbiausia yra žmonių laimės vidurkis, o ne visų gyvenančių laimingumo suma. Tiesa, tada reiktų pripažinti, kad žmogui, kurio laimingumas bus žemesnis už vidurkį, gimti yra blogai, net jei šiaip jo gyvenimas būtų vertas gyventi.

Taip pat galima tiesiog sutikti su „atstumiančia išvada“ ir sakyti, kad iš tikrųjų ji nėra atstumianti. Pavyzdžiui, Torbjörn Tännsjö ginčijasi, kad mūsų intuicija klysta ir mes nuvertiname milijardų vos vertų gyventi gyvenimų moralinį svorį. Jis taip pat mano, kad gyvenimas situacijoje Z nebūtų toks jau blogas ir kad tikrame pasaulyje daugelis gyvenimų taip pat yra arti arba net žemiau ribos, už kurios gyvenimas „nebėra vertas gyventi“.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]