Laiškas hebrajams

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Laiškas hebrajams arba Laiškas žydams – viena iš Naujojo Testamento knygų. Pagrindinė šio laiško tema yra ta, kad Jėzus užbaigė viską, kas buvo pradėta Senuoju Testamentu. Laiške hebrajams gausu nuorodų į Senojo Testamento knygas.

Šis laiškas skirtas krikščionims žydams, kurie buvo verčiami ir gundomi grįžti atgal į judaizmą. Laiško autorius pateikia kelis argumentus, kad įtikintų juos to nedaryti. Kaip rašoma Laiške hebrajams, Jėzus didesnis už bet ką Senajame Testamente, faktiškai jis įvykdė viską, kas Senajame Testamente buvo išpranašauta. Senojo Testamento didvyriai rodo kilniausius kentėjimo dėl tikėjimo pavyzdžius, tačiau Jėzus kentėjęs labiausiai už visus.

Turinys[taisyti | redaguoti kodą]

Laiške hebrajams teigiama, kad Jėzus užbaigė Dievo apreiškimą ir yra už bet ką didesnis: jis didesnis už angelus, Mozę, vyriausiąjį kunigą, sudarė didesnę sandorą, paaukojo didesnę auką. Taip pat laiške rašoma, kad Jėzus Kristus atvėrė kelią žmonių išganymui, kalbama apie Senojo Testamento tikėjimo didvyrius, apie tai, kad reikia iškęsti Dievo nustatytą drausmę, apie karalystę, kurios neįmanoma pajudinti. Laiškas baigiamas raginimais, malda ir linkėjimais.

Autorius, parašymo laikas ir adresatas[taisyti | redaguoti kodą]

Laiškas hebrajams anoniminis. Daugelį amžių manyta, kad šio laiško autorius apaštalas Paulius, tačiau dabar mažai kas taip begalvoja, nes laiško stilius bei idėjos skiriasi nuo apaštalo Pauliaus laiškų. M. Liuteris manė, kad šio laiško autorius gali būti Apolas.

Yra manančių, kad laiškas adresuotas krikščionims žydams, gyvenusiems ne Jeruzalėje. Kai kas mano, kad jie gyveno Romoje, tačiau tai nėra aišku. Laiške hebrajams nieko nerašoma apie tai, jog 70 m. romėnai sugriovė Jeruzalės šventyklą, kas greičiausiai būtų paminėta, todėl yra pagrindo manyti, kad laiškas veikiausiai parašytas anksčiau.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992., 105–106 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]