Porto Alegrė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Porto Alegrė
portug. Porto Alegre
   Brasão de Porto Alegre (RS).svg      Bandeira de Porto Alegre (RS).svg   
Morro da Polícia.jpg
Porto Alegrės panorama

Porto Alegrė
30°01′0″S 51°13′0″W / 30.01667°S 51.21667°W / -30.01667; -51.21667 (Porto Alegrė)Koordinatės: 30°01′0″S 51°13′0″W / 30.01667°S 51.21667°W / -30.01667; -51.21667 (Porto Alegrė)
Laiko juosta: (UTC-3)
------ vasaros: (UTC-2)
Valstybė: Brazilijos vėliava Brazilija
Regionas: Brazilijos Pietų regionas
Valstija: Pietų Rio Grandė Pietų Rio Grandė
Įkūrimo data: 1772 m
Gyventojų (2013): 1 467 823
Plotas: 496,827 km²
Tankumas (2013): 2 954 žm./km²
Altitudė: 10 m
Commons-logo.svg Vikiteka: Porto AlegrėVikiteka

Porto Alegrė (portug. Porto Alegre) – uostamiestis Brazilijos pietuose, Patoso lagūnos šiauriniame krante, Pietų Rio Grandės valstijos sostinė. 1,37 mln. gyventojų (2005 m.; su priemiesčiais virš 4 mln.). Tai pagrindinis pietinės Brazilijos kultūros, politikos ir ekonomikos centras. Yra tarptautinis oro uostas, prekybos uostas, išvystyta maisto, tekstilės, naftos, metalurgijos, chemijos pramonė. Universitetai, viešoji biblioteka. Daugiau nei 30 muziejų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvenvietė įkurta 1742 kaip Porto dos Casais, dabartinis pavadinimas suteiktas 1810 m., miestu tapo 1821 m. XX a. trečiajame dešimtmetyje į miestą atsikėlė lietuviai. Jų prieš Antrąjį pasaulinį karą Porto Alegrėje gyveno apie 200.

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto vardas reiškia „laimingas, palaimintas uostas“.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Aplink svarbiausią Porto Alegrės senamiesčio aikštę išsidėstę šv. Petro teatro rūmai, neoklasicistiniai XIX a. antros pusės pastatai: miesto valdžios rūmai, turgaus halė, katedra, Teisingumo rūmai.[1]

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Porto Alegrėje 1950 m. vyko IV pasaulio futbolo čempionatas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Porto Alegre (Porto Alegrė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 595 psl.