Ląstelės teorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ląstelės teorija – biologijos mokslo teorija, aprašanti ląstelių, kaip pagrindinių gyvųjų organizmų struktūrinių vienetų, sąvybes.

Šią teoriją suformulavo botanikas Matiasas Šleidenas 1838 m. ir zoologas Teodoras Švanas 1839 m.[1] Ląstelės teorija tebėra svarbi ir šiandien. Ji buvo ne kartą patikrinta ir papildyta daugybe duomenų.

Teorijos atsiradimo galimybės susidarė tik XVII a. vidury ląstelių biologijos tyrimams pradėjus naudoti mikroskopą.

Šleideno-Švano teorijos teiginiai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Visi gyvi organizmai sudaryti iš vienos ar daugiau ląstelių.
  2. Ląstelė yra svarbiausias visų organizmų struktūros, funkcionavimo ir organizacijos vienetas.
  3. Visos ląstelės atsiranda iš ankstesnių, gyvų ląstelių.

Šiuolaikinės ląstelės teorijos teiginiai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Ląstelė – elementarusis gyvybės vienetas, už ląstelės ribų gyvybės nėra.
  2. Ląstelė – vieninga sistema iš aibės dėsningai tarpusavyje susijusių elementų, sudarančių vieningą funkcionuojančių vienetų – organoidų – darinį.
  3. Visų organizmų ląstelės homologiškos t. y. panašios sandaros, cheminės sudėties, turi panašių gyvybinės veiklos ir medžiagų apykaitos požymių.
  4. Ląstelė atsiranda tik motininės ląstelės dalinimosi būdu (mitozė), po to kai padvigubėja jos genetinė medžiaga (interfazė).
  5. Daugialąstis organizmas yra sudėtinga daugybės ląstelių sistema, apjungtų ir integruotų į audinių ir organų sistemas, susijusias tarpusavyje.
  6. Daugialąsčių organizmų ląstelės totipotentiškos.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Martynas Yčas. Apie biologiją. Kaunas: Candela, 1994, 102 p. ISBN 9986-400-03-1.