Kurmaičių II senosios kapinės

Koordinatės: 55°55′59″š. pl. 21°16′05″r. ilg. / 55.933069°š. pl. 21.267975°r. ilg. / 55.933069; 21.267975
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kurmaičių II senosios kapinės

Kurmaičių Prancūzkapis
Kurmaičių II senosios kapinės
Kurmaičių II senosios kapinės
Koordinatės
55°55′59″š. pl. 21°16′05″r. ilg. / 55.933069°š. pl. 21.267975°r. ilg. / 55.933069; 21.267975
Vieta Kretingos rajonas
Seniūnija Kretingos seniūnija
Plotas 0,01 ha
Naudotas XIX a.
Žvalgytas 1959, 1982, 1992, 1995 m.

Kurmaičių senosios kapinės, vadinamos Prancūzkapiu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas 24473, senas registro kodas L842) – neveikiančios kapinės pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Kurmaičiuose (Kretingos seniūnija), 30 m į vakarus nuo pagrindinės (Akmenos) gatvės, Tvenkinio gatvės dešinėje pusėje, Bendinės upelio kairiajame krante.

Kapinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtos į upelio slėnį įsiterpiančiame aukštumos kyšulyje. Netaisyklingo trikampio plano, pailgos šiaurės - pietų kryptimi, 18 m ilgio, 10 m pločio. Laidojimo žymių, memorialinių paminklų ar anotacinio kultūros paveldo ženklo nėra. Teritorija dirvonuoja.

Teritorijos plotas – 0,01 ha.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veikė XIX a. Kapinės vadinamos Prancūzkapiu, pasakojama, kad jose palaidoti 1812 m. Kurmaičių apylinkėje žuvę ir sušalę Napoleono kariuomenės kariai.

Kapines juosė akmenų pylimas. Šiauriniame gale augo 3 aukšti lapuočiai medžiai, tarp kurių stovėjo koplytėlė, o šalia jos – ant stulpo pakelta Šv. Florijono skulptūra. XIX a. pabaigoje pastatyta nauja koplytėlė su Jono Nepomuko skulptūra (autorius Jonas Kniūkšta).

Tarpukariu kapinės papildomai buvo aptvertos statinių tvora. XX a. I pusėje koplytstulpis su Šv. Florijonu sunyko, o koplytėlė 1956 m. atnaujinta.

XX a. II pusėje tvora nuardyta, akmenys panaudoti kelių remontui, koplytėlė nugriauta, medžiai nupjauti.

1959 m. žvalgė Juozas Mickevičius, 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Julius Kanarskas, 1995 m. – Kultūros paveldo centras (istorikės Loreta Kazlavickienė, Jadvyga Verksnienė).

19721984 m. – vietinės reikšmės archeologijos paminklas.[1] 1998 m. registruotos kultūros vertybių registro laidojimo vietų sąraše (L842), 2005 m. pripažintos valstybės saugoma kultūros vertybe.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]