Kaltė (baudžiamoji teisė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kaltė - psichinis asmens santykis su baudžiamąja veika.

Baudžiamojoje teisėje asmuo pripažįstamas kaltu padaręs veiką, jeigu jis yra kaltas, tai yra veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo.

Formos[taisyti | redaguoti kodą]

Kaltės formos - tyčia ir neatsargumas.

Tyčios formos - tiesioginė ir netiesioginė tyčia.

  • Tiesioginė tyčia - darydamas veiką, asmuo suvokė pavojingą baudžiamosios veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; jį darydamas asmuo suvokė pavojingą baudžiamosios veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai (pagal atitinkamas baudžiamosios teisės normas sudarantys baudžiamosios veikos sudėtį), ir jų norėjo.
  • Netiesioginė tyčia - darydamas veiką, asmuo suvokė pavojingą baudžiamosios veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai (pagal atitinkamas teisės normas sudarantys baudžiamosios veikos sudėtį), ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Neatsargumas kaip kaltės forma turi 2 porūšius - nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas.

  • Nusikalstamas pasitikėjimas: veiką padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai (pagal atitinkamas teisės normas sudarantys baudžiamosios veikos sudėtį), tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.
  • Nusikalstamas nerūpestingumas: veiką padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai (pagal atitinkamas teisės normas sudarantys baudžiamosios veikos sudėtį), nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Asmuo pagal Lietuvos teisę gali būti baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais.