Julius Janonis
| Julius Janonis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1896 m. balandžio 4 d. Beržiniai, Rusijos imperija |
| Mirė | 1917 m. gegužės 30 d. (21 metai) prie Carskoje Selo, Rusija |
| Veikla | poetas, revoliucionierius |
Julius Janonis (slapyvardis Vaidilos Ainis; 1896 m. balandžio 4 d. senu stiliumi kovo 23 d., Beržiniuose, Biržų valsčius, dab. Biržų raj. – 1917 m. gegužės 30 d. prie Carskoje Selo, dab. Puškino) – lietuvių poetas, revoliucionierius.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tėvai – valstiečiai Martynas Janonis ir Marija Klibaitė (evangelikai reformatai).
Kurį laiką gyveno Mieleišiuose. 1913 m. baigė Biržų keturklasę mokyklą. Mokydamasis Biržuose rinko tautosaką, ją siuntė Lietuvių mokslo draugijai. Nuo 1913 mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, kur įsijungė į slaptos moksleivių aušrininkų draugijos veiklą, bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Vilnyje“, „Naujojoje Gadynėje“. Įsitraukė į darbininkų judėjimą ir tapo marksistu. Šiauliuose jį globojo Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, jos namuose gyveno.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, su visa gimnazija pasitraukė į Rusiją, nuo 1915 m. mokėsi Voronežo lietuvių gimnazijoje, nuo 1916 m. Petrapilyje. Ten įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją. Už politinę veiklą 1916 m. kalintas Petrapilio kalėjime, Vitebske. Po 1917 m. Vasario revoliucijos paleistas iš kalėjimo – RSDDP(b) Lietuvių rajono komiteto sekretorius, bendradarbiavo „Tiesoje“, „Nauju taku“, „Atžalose“. Susirgęs džiova ir nenorėdamas būti našta draugams, nusižudė po traukiniu. Palaidotas Carskoje Selo (dab. Puškino) kapinėse. Beržiniuose stūkso 1965 m. atidengtas paminklinis akmuo su skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtu poeto bareljefu.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1910–1913 m. poezijai būdingi gamtos, vargo, socialinės neteisybės, svajonių ir realybės prieštaravimų motyvai; žymi Maironio įtaka. 1914–1917 m. susiformavo kaip politinės poezijos kūrėjas, poetas agitatorius, teigiantis, kad esama santvarka neteisinga ir turi būti pakeista. Parašė ekspresyvių eilėraščių vaikams, vaizdelių, feljetonų, publicistikos. Išvertė A. Puškino, A. Kolcovo kūrinių. Jo kūrinių paskelbta rusų, latvių ir kitomis kalbomis.[2]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vaidilos Ainio (Juliaus Janonio) eilės, Voronežas, 1918
- Raštai, 2 t., Vilnius, 1957 m.
- Raštai, Vilnius, 1981 m.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vladas Žukas. Julius Janonis: Bibliografinė rodyklė, Vilnius, 1965
- Vytautas Kubilius. Julius Janonis, Vilnius, 1970 m.
- Vytautas Kubilius. Julius Janonis literatūros moksle ir kritikoje, Vilnius, 1978 m.
- Julius Būtėnas. Julius Janonis, Vilnius, 1986 m.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Donata Mitaitė; Ramutė Dragenytė (redaktorė) (2018-08-21; red. 2021-06-04). „Julius Janonis“. VLE. Nuoroda tikrinta 2021-09-05.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - ↑ Donata Mitaitė. Julius Janonis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 521 psl.
- ↑ Bibliografija Archyvuota kopija 2007-12-05 iš Wayback Machine projekto.
