Jovaišių senosios kapinės
Jovaišių senosios kapinės | |||
---|---|---|---|
Koordinatės |
|
||
Vieta | Druskininkų savivaldybė | ||
Seniūnija | Leipalingio seniūnija | ||
Aukštis | 2 m | ||
Plotas | 0,2 ha | ||
Naudotas | XVI a. – XX a. pr. | ||
Žvalgytas | 1935, 2015 m. |
Jovaišių senosios kapinės (saugotinas kultūros paveldo objektas) – neveikiančios kapinės šiaurės vakarinėje Druskininkų savivaldybės teritorijos dalyje, Jovaišiuose (Leipalingio seniūnija), 135 m į pietvakarius nuo Seiros ir Piliakalnio gatvių kryžkelės, Seiros gatvės dešinė pusė.
Kapinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įrengtos bevardžio upelio senslėnio kairiajame krante stūksančios aukštumos kalvelėje, virš slėnio iškylančioje apie 2 m aukščio. Pailgos šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 76 m ilgio ir 30–36 m pločio, ištęsto ovalo plano, siauresnės šiaurės vakarinėje dalyje, pakraščiuose apaugusios aukštomis pušimis. Teritorijos pietvakariniame pakraštyje stovi greta esančios sodybos ūkinis pastatas. Paviršius nelygus, žemėja link kraštų, labiau į šiaurės vakarų, pietvakarių ir pietryčių puses.
Laidojimo žymių (kapų) neišlikę. Kapinių pietrytinėje dalyje stovi monumentalus kaltinis kryžius, įtaisytas į aptašytą akmens cokolį, kurio priekinėje plokštumoje iškalta data: „1901“.
Teritorijos plotas – 0,2 ha.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kapinės oficialiai veikė XVI a. – XIX a. pr. Pradėjus mirusiuosius laidoti Leipalingio parapijos kapinėse, XIX a. – XX a. pr. senosiose kapinaitėse retsykiais buvo palaidojami savižudžiai, nekrikštyti mirę kūdikiai, šiltinės epidemijos aukos ir pan.
Minint krikščionybės jubiliejų, kaimo gyventojų lėšomis senosiose kapinėse 1901 m. buvo pastatytas kaltinis memorialinis kryžius.
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1935 m. kapines kaip kultūros paveldo objektą išaiškino Jovaišių pradžios mokyklos mokytojas Kazys Markauskas.[1] 2015 m. žvalgė Julius Kanarskas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1, b. 42. – L. 349