Jokūbas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Izaokas palaimina Jokūbą, Govert Flinck paveikslas (1638 m.)

Jokūbas (hebr. „laikantis kulną“) – Izaoko ir Rebekos sūnus, Izraelio tautos patriarchas. Minimas Pradžios knygoje. Pasakojama, kad Jokūbas taip buvo pavadintas todėl, kad gimė iškart po dvynio brolio Ezavo, laikydamas jį už kulno.

Pradžios knygoje pasakojama, kaip Jokūbas apgaule gavo iš tėvo Izaoko pirmgimystės teises ir palaiminimą. Kadangi brolis Ezavas buvo labai plaukuotas, Jokūbas eidamas pas tėvą apsivyniojo rankas ožiukų kailiais, prieš tai motinos padedamas išviliojęs Ezavą į medžioklę. Kai apgaulė buvo suprasta, jam teko bėgti iš namų.

Jokūbas Mesopotamijoje vedė savo dėdės Labano dukteris, Lėją ir Rachelę, kurią mylėjo labiau. Dėl jos jis tarnavo savo dėdei 7-erius metus, bet per apgaulę buvo sutuoktas su Lėja, todėl turėjo tarnauti dar 7-erius metus. Vėliau Jokūbas susigrūmęs su paslaptinga būtybe, kuri praminė jį Izraeliu (hebr. „kovojęs su Dievu“).

Iš viso jam gimė 12 sūnų ir duktė Dina. Žymiausias Jokūbo sūnus - Juozapas. Biblijoje rašoma, kad 12 sūnų tapo 12-os Izraelio genčių pradininkais.

Jokūbas mirė Egipte sulaukęs 147 ar 140 metų[1]. Jo kūnas buvo balzamuotas ir palaidotas Izraelio žemėje, šalia protėvių.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]