Jacques Derrida

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear app personal.png  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Jacques Derrida portretas

Jacques Derrida (g. 1930 m. liepos 15 d. – m. 2004 m. spalio 8 d.) buvo alžyriečių kilmės prancūzų filosofas, dekonstruktyvizmo koncepcijos autorius. Jo darbai padarė didelę įtaką kontinentinei filosofijai, prancūzų filosofijai ir literatūros teorijai. Derrida per visą savo karjerą yra išleidęs daugiau nei 40 knygų įskaitant ir viešas prezentacijas bei šimtus ese veikalų. Jis pasižymėjo humanitarinių ir socialinių mokslų srityse tokiose kaip: filosofija, literatūra, teisė, antropologija, istorija, lingvistika, sociolingvistika, psichoanalizė, politinė teorija. Jo darbai iki šiol daro didelę įtaką Europos, Pietų Amerikos ir kitų žemynų šalims kuriose domimasi filosofija, vyksta diskusijos apie ontologiją, epistemologiją, etiką, estetiką, hermeneutiką ir filosofijos kalbą. Jacques Derrida darbas taip pat paveikė dekonstruktyvizmo architektūrą, muziką bei meną. Vėlesniuose kūriniuose jis itin akcentuodavo politikos ir etikos temas. Šie kūriniai turėjo įtakos įvairiems aktyvistams, politiniams judėjimams. Derrida tapo gerai žinoma, įtakinga figūra, kai jo požiūris į filosofiją pavertė jį ginčytinu.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Derrida gimė 1930 m. liepos 15d. rytą El Biar mieste, Alžyre, žydų šeimoje, kilusioje iš Toledo, Ispanijos. Kai kurie šaltiniai teigia, jog tėvai Charles Prosper Haim Aaron Derrida ir Georgette Sultana Esther Safarn pavadino jį Jackie, vardan amerikiečių aktoriaus Jackie Coogan, kuris tapo žinomas visame pasaulyje dėl savo rolės Charlie Chaplin filme „The kid“. Jacques Derrida taip pat turėjo antrąjį vardą Élie, kuris jam buvo suteiktas dėdės Eugène Eliahou garbei, tačiau šis vardas nebuvo įregistruotas jo gimimo liudijime, skirtingai nei kitų brolių, seserų, todėl Jacques Derrida nusprendė jį pavadinti „paslėptuoju vardu“.

Derrida buvo trečiasis iš penkių vaikų. Jo vyresnysis brolis Paul Moïse mirė būdamas vos triejų mėnesių. Dažnai Derridą aplankydavo mintys, jog jis gimė, tam, kad pakeistų mirusį brolį.

Pirmą dieną mokykloje 1942 m. Derrida buvo išvarytas iš klasės, dėl antisemistinių kvotų. Metus laiko Derrida slaptai nelankė mokyklos, o ją iškeitė į kitą žydų mokyklą, taip pat aktyviai dalyvavo futbolo varžybose. Šiame paugliškame laikotarpyje Derrida atrado Jean-Jacques Rousseau , Friedrich Nietzsche, ir Gide — „ginklus“ sukilimiui prieš visuomenę ir šeimą.

Pirmoji diena École Normale Supérieure (aukštesnio išsilavinimo įstaigoje) Derridai suteikė galimybę susipažinti su Louis Althusser. Po apsilankymo Husserl Archive Belgijoje jis įgijo filosofijos magistro laipsnį bei pasiekė egzamino aukščiausius įvertinimus. Derridai buvo suteikta dotacija praleisti akademinius metus Harvardo universitete, kur jis skaitė romaną „Ulisas“. 1957 m. briželį Bostone jis vedė psichoanalitikę Marguerite Aucouturie. Alžyro nepriklausomybės karo metu Derrida mokė karių vaikus prancūzų ir anglų kalbos nuo 1957 m. iki 1959 m.

1963 m. Derrida susilaukė pirmagimio Pierre. Po vienerių metų gavo nuolatinį mokytojo darbą École Normale Supérieure įstaigoje, kurioje dirbo iki 1984 m. 1965 m. Derrida įsteigė literatūros ir filosofijos asociaciją su Tel Quel grupe ir egzistavo septynerius metus.

Po Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences paskaitų John Hopkins Universitete Derrida susilaukė pasaulinio dėmesio. 1967 m. gimė antrasis sūnus Jean, tais pačiais metais buvo išleistos pirmosios trys Derridos knygos „Writing and Difference“; „Speech and Phenomena“ ir „Of Grammatology“.

1980 m.pristatęs anksčiau išleistas knygas bei apsigynęs projektą Derrida įgijo daktaro laipsnį. 1983 m. bendradarbiaudamas su Ken McMullen prisidėjo prie filmo „Ghost dance“ scenarijaus rašymo.

Jacques Derrida daug keliavo ir dirbo įvairiose šalyse. Jis užėmė direktoriaus pareigas École des Hautes Études en Sciences Sociales įstaigoje Paryžiuje. 1983 m. su François Châtelet įsteigė Collège international de philosophie (CIPH), instituciją, kurioje mokėsi būsimi filosofijos mokslininkai. Derrida buvo išrinktas pirmuoju prezidentu. 1985 m. Sylviane Agacinski pagimdė trečiąjį sūnų Daniel.


1986 m. Derrida tapo Kalifornijos Universiteto profesoriumi Irvino mieste, JAV. Šiame universitete jis dirbo iki mirties. Po to kai Derrida iškeliavo anapilin jo našlė ir sūnūs reikalavo teisių į dokumentus iš „The Institute of Contemporary Publishing Archives“. Tačiau universitetas iškėlė bylą dėl minėtų rankraščių ir korespondencijos.

Jacques Derrida buvo dažnas svečias šiose mokymo įstaigose: Johns Hopkins University, Yale University, New York University, Stony Brook University, The New School for Social Research, and European Graduate School.

Jis buvo apdovanotas garbės daktaro laipsniu tokiuose universitetuose kaip: University of Cambridge, Columbia University, The New School for Social Research, the University of Essex, Katholieke Universiteit Leuven, University of Silesia ir daugelyje kitų.

Vėliau buvo išleistos dvi biografinės knygos apie Jacques Derridą „D’ailleurs, Derrida „Derrida’s Elsewhere“ autorė Saafa Fathy ir „Derrida“ autoriai Kirby Dick bei Amy Ziering Kofman.

2003 m. Jacquess Derridai buvo diagnozuotas kasos vėžys. 2004 m. spalio 9d. jis mirė ligoninėje Paryžiuje.

Filosofija[taisyti | redaguoti kodą]

Daugeliu atveju Derrida minėjo save kaip istoriką Derrida. Gilinosi į prielaidas apie vakarų tradicijas ir taip pat plačiai apie vakarų kultūrą. Klausinėdamas apie dominuojančią kalbą ir bandydamas pakeisti ją, jis stengėsi demokratizuoti universiteto vaizdą ir svarstyti politinius klausimus jame. Per Amerikos 1980ujų kultūros karus, jis užtraukė pyktį konservatorių ir dešiniųjų pažiūrų intelektualų, kurie bandė išsaugoti „status quo“ . Derrida pavadino savo iššukį, kaip prielaidą vakarų kultūrai „dekonstrukcija“. Daugeliu atveju Derrida kalba apie dekonstrukciją kaip radikalizaciją tam tikros marksištiškos dvasios.

Jo detaliu Platono, J.Ž.Ruso ir Haidegerio darbų nagrinėjimu, Derrida dažnai argumentavo, kad vakarų filosofija turi nekritiškus metaforiškus gilius modelius, kad suvaldytų jų kalbos sampratą ir sąmonę. Jis mato šias dažnai nepripažintas prielaidas, kaip dalį „metafizikos buvimo“, kurios filosofija apsiriboja pati. Šitą „logocentrizmą“ Derrida įrodo, sukuria pažymėtą ar hierarchinę dvigubą opoziciją, kuri turi efektą viskam nuo mūsų kalbos santykio sampratos iki rašymo, mūsų supratimui apie rasių skirtumus. Dekonstrukcija tai pastanga parodyti ir pakenkti metafizikai.

Derrida priartino tekstus juos konstruodamas apie dvigubą opoziciją, kurios visa kalba turi būti aiškiai tariama, artikuliuota ketinant ją visiškai pajusti. Panašaus požiūrio laikėsi ir F. Sosiūras, kuris yra apibrėžiamas kaip vienas iš struktūralizmo pradininkų. Jis nustatė, kad terminai įgauna savo reikšmes savitarpio nustatyme su kitais terminais kalbos turinyje.

Ko gero dažniausiai Derridos cituojama mintis yra ta, jog nėra „už-tekstės“ (pranc. il n'y a pas de hors-texte) ir tai atsispindi esėje apie J.Ž.Ruso jo knygoje „Apie gramatologiją“ (1967 m.). Derridos kritikai neteisingai išvertė frazę prancūzų kalba sakydami, kad jis rašė "Il n'y a rien en dehors du texte" (Nėra nieko už teksto). Kritikai plačiai skleidė šį neteisingą vertimą, norėdami parodyti, kad niekas neegzistuoja išskyrus žodžiai. Derrida kartą paaiškino, kad šitas teiginys „kuris kai kuriems tapo tarsi šūkis, buvo neteisingai suprastas ir nereiškia nieko daugiau: nėra nieko už konteksto. Šitoje formoje, kur sakoma tiksliai tas pats dalykas, formulė neabejotinai mažiau šokiruojanti.

Pirmieji darbai[taisyti | redaguoti kodą]

Pačioje savo filosofinės karjeros pradžioje Derrida buvo susirūpinęs kaip detaliau išplėtoti fenomenologiją. Jo pirmas per ilgai užsitęsęs universitetinis rankraštis rašomas, kaip diplomo disertacija „diplôme d'études supérieures“  pateikta 1954 m., susijusi su Edmundo Huserlio darbu. 1962 metais jis išleido tekstą „Edmundo Huserlio Geometrijos originalas“ (pranc. L'origine de la géométrie), Huserlio esė vertimas su savo įvadu. Daugelis Derridos minčių manoma buvo pristatoma šiame darbe. Daugumoje interviu, surinktų knygoje „Positions“ (1972), Derrida sakė „Šitoje esė nuo pradžių rašymas buvo glaudžiai susietas su minimalia „atidėliojimo“ struktūra. Tai buvo glaudžiai susiję su sąmone, būtimi, mokslu, istorija, mokslo istorija. Ši esė, gali būti skaitoma iš kitos fenomeno kalbos pusės (dešiniojo arba kairiojo puslapio, kaip Jūs norite)“.

Derrida tapo populiarus už Prancūzijos ribų su 1966 m. Džnono Hopkinso universitete  skaitoma paskaita „Struktūra, simboliai ir žaidimai humanitarinių mokslų diskurse“ (o vėliau plačiau vystoma jo knygoje „Rašymas ir skirtumas“). Konferencija, kurioje šis mokslinis darbas buvo pristatytas, buvo susijusi su struktūralizmu, kuris buvo pasiekęs populiarumo aukštumas Prancūzijoje ir tik pradėjo populiarėti Jungtinėse valstijose. Derrida skyrėsi nuo kitų struktūralizmo sekėjų  aiškiu atsidavimo tam trūkumu, bet tuo pačiu ir kritiškai į tai žiūrėjo. Jis gyrė struktūralizmo laimėjimus, bet taip pat palaikė išlygas apie vidaus ribas. Tai  paskatino Jungtinių Amerikos valstijų profesūrą paskelbti šią mintį kaip vieną iš poststruktūralizmo formų.

Derridos mokslinio darbo pasekmės buvo tokios, kad 1970 m. buvo išleisti konferencijos protokolai ir jų rinkinys vadinosi „The Structuralist Controversy“. Konferencijoje Derrida sutiko Paul de Man, kuris buvo jo artimu draugu bei oponentu ir taip pat, kur jis pirmą kartą sutiko Prancūzų psichoanalitiką Jacques Lacan, kurio darbai jį įvairiai įtakojo.

Fenomenologijos ir struktūralizmo diskusija 1959 m.[taisyti | redaguoti kodą]

Pradžioje XX a. septinto dešimtmečio, Derrida pradėjo kalbėti ir rašyti viešai, kreipdamasis labiausiai aktualiausiose diskusijose tuo laiku. Vienas iš jų buvo naujausias ir vis labiau madingas struktūralizmo judėjimas, kuris buvo plačiai mėgstamas, kaip prieinamos fenomenologijos tęsėjas, pastarasis judėjimas buvo prieš 60 metų Huserlio surengtas. Derridos iškelta šios problemos priešprieša  buvo tokia įtakinga, kad ji palaužė diskusiją nuo triumfo šventimo struktūralizme iki „fenomenologijos ir struktūralizmo diskusijos“.

Fenomenologija, kurią  įžvelgia  Huserlis, yra metodas filosofiškai tiriantis tai, kas atstumia racionalistinį šališkumą, kuris dominavo vakaruose nuo Platono  ir tiriantis metodus ,  kurie  atspindi dėmesingumą ir atskleidžia individualią „gyvenimo patirtį“. Žmonėms  su didesniu fenomenologijos polinkiu, tikslas buvo gerai suprasti patirtį ir apibūdinti jos kilmę, kilimo procesas nuo pradžios ar įvykio. Struktūralistams, tai buvo netikra problema ir „giluma“ patirties, kuri faktiškai gali būti tik efektas struktūros, kuri jiems nėra pagrįsta patyrimu. 

Šiame kontekste 1959 m. , Derrida  paklausė klausimo: dauguma tekstų neturi savo kilmės ir dauguma savo pradžios, originalo, pagrindinis kilmės klausimas, būti visiškai struktūrizuota, nurodyme būti kažko pradžia? Kitaip sakant kiekvienas struktūrinis ar sinchroninis fenomenas turi savo istoriją ir struktūrą, kuri negali būti suprantama be jos kilmės supratimo. Tuo pačiu metu, nurodant, kad buvo ten judėjimo ar potencialo. Originalas negali būti gryna vienybė ar paprastumas, bet dauguma jau buvo šarnyrinis kompleksas toks kaip diachroniškas procesas gali pasirodyti. Savitas sudėtingumas neturi būti suprantamas, kaip nustatytas originalas, kuris yra suvokiamas be įrodymų ir yra turintis nemažai trukumų. Savitą sudėtingumą Derrida mini kaip įrašą, tekstualumą. Tai mintis apie originalo sudėtingumą, kuris laiko Derridos  darbų judėjimą, ir nuo kurio visi jo terminai yra įgyti, įskaitant ir dekonstrukciją.

Derridos metodai susideda demonstruojant formas ir įvairoves šito originalo sudėtingumo, ir jo daugeriopo rezultato daugelyje sričių. Jis pasiekė šito vadovaudamasis kruopščiu, atsargiu, švelniu, ir patikrinto  transformacinio filosofijos ir literatūros tekstų skaitymu, kad nustatytų kokie šių tekstų aspektai eigoje kertasi su savo matoma sisteminga (struktūrine vienybe) ar tiksliu pojūčiu (autoriaus kilme). Demonstruodamas minčių aporijas ir elipses  , Derrida vylėsi parodyti be galo subtilius kelius, kuriuose originalo sudėtingumas, kuris be definicijos išvis negali būti žinomas, veikia su struktūra ir efektų likvidavimu.

1967-1972[taisyti | redaguoti kodą]

Derrida sukauptos žinios buvo plataus mąsto, todėl neišvengiamai turėjo būti atspindėtos rašytiniuose veikaluose. 1967 metais buvo išleistas jo kolekcijos rinkinys, sudarytas iš trijų knygų: „Kalba ir reiškinys“ (pranc. La Voix et le phénomène), „Apie gramatologiją“ (pranc. De la grammatologie) ir „Rašymas ir skirtumas“ (pranc. L'Écriture et la différence).

Ne kartą Derrida yra pripažinęs, kad jaučiasi skolingas Husserl ir Heidegger, nes be jų – nebūtų parašęs nė žodžio. Tarp visų veikaluose esamų esė keliamų klausimų, galima rasti ir tokių kaip: kas yra prasmė? Kokie prasmės istoriniai ryšiai su, skyriuje „balso“ aprašytomis, vertybėmis, objektų buvimu, sąmonės prasme, savarankišku gyvos kalbos egzistavimu bei savimone ir pasitikėjimu. Knygoje „Rašymas ir skirtumas“ skyriuje „Smurtas ir metafizika: esė apie Emanuelį Leviną“ atskleidžiama dar viena Derridai svarbi tema – visai kas kita, lyginant su tuo pačiu. Dekonstruktyvi analizė keičia dabartį į kažką visiškai kita, dar neregėta, ko nebuvo numatoma dabartyje, iki šiol. Šiose trijose knygose diskutuojama ir remiamasi daugelio filosofų ir rašytojų mintimis, įskaitant kalbininkus Saussure, Hegel, Foucault, Georges Bataille, Descartes, antropologą Lévi-Strauss, paleontologą André Leroi-Gourhan, psichlogą Freud, rašytojus kaip Edmond Jabès ir Antonin Artaud, išskyrus Rousseau, Husserl, Heidegger ir Levinas.

Šios kolekcijos rinkinys, išleistas 1967 metais, detalizavo Derridos teorinę struktūrą. Derrida bando priartėti prie intelektualiosios Vakarietiškos tradicijos, apibūdindamas ją kaip „nepaprastos būtybės paiešką, kuri tarnauja kaip kilmės arba prasmės garantas“. Jis teigia, jog pats filosofinis sumanymas yra logocentrinis, o tuo pačiu ir paradigma, paveldėta iš helenizmo bei judaizmo. Savo ruožtu logocentrizmą apibrėžia kaip vyriškai patriarchalinį. Derrida pats stipriai prisidėjo prie filosofinio supratimo apie giliai paslėptą išankstinį nusistatymą Vakarų kultūroje. Jis teigė, kad visa filosofinė tradicija remiasi sutartinėmis dichotominėmis kategorijomis (tokiomis kaip šventos/šventvagiškos; protas/kūnas), ir kad bet kuris tekstas savyje turi numanomas hierarchijas, pagal kurias įsakymas yra priskirtas tikrovei, taip pat kurių subtili represija yra išlavinta. Visi šie hierarchijos požymiai tiek šalina, tiek į visumą pajungia ir slepia įvairias potencialias reikšmes. Derrida siekia atskleisti šias dichotomijas kaip jaudinančią Vakarų kultūros dekonstrukciją.

1968 metais Derrida publikavo savo įtakingą straipsnį „Platono vaistinė“ (pranc. La pharmacie de Platon) prancūzų žurnale „Tel Quel“. Ši esė buvo įrašyta į knygą ,,La Dissémination“. Taip pat, jame buvo publikuota viena iš trijų Derridos knygų, išleistų 1972-iais – esė kolekcija „Filosofijos kraštai“ (pranc. Marges — de la philosophie) ir interviu rinkinys „Pozicijos“ (pranc. Positions).

1973–1980[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1972-ųjų, Derrida į metus vidutiniškai parašydavo daugiau nei vieną knygą. Jis tęsė savo svarbių darbų publikavimą, tokių kaip „Glas“ (1974) ir „Atvirukas: Nuo Sokrato iki Freudo ir toliau“ (pranc. La carte postale. De Socrate à Freud et au-delà; 1980).

Po 1972-ųjų, Derrida sulaukė didžiulio dėmėsio JAV. Buvo reguliariai lankomas profesorius ir dėstytojas paskaitose, keliuose didžiuosiuose JAV universitetuose. 1980-aisiais, vykstant Amerikos kultūriniam karui, konservatoriai pradėjo ginčyti Derridos įtaką bei palikimą Amerikos intelektualams, tvirtindami, kad jo įtaką Amerikos literatūros kritikams bei teoretikams yra didesnė nei akademinių filosofų.

„Apie dvasią“ (1987)[taisyti | redaguoti kodą]

1987 metų kovo 14-ąją, Derrida CIPH konferencijoje, pavadinimu „Heidegger: Open Questions“ skaitė paskaitą, kuri vėliau buvo publikuota 1987 metų spalį, pavadinimu – „Of Spirit: Heidegger and the Questions“. Tai keičia „dvasios“ vaidmenį Heidegger darbe. Tampa aišku, kad 1927-aisiais, „dvasia“ buvo vienas filosofinių terminų, kuriuo Heidegger rėmėsi savo rašytiniuose veikaluose. Būdamas įsipareigojęs nacių politikai 1933 metais, Heidegger vis dėlto tapo „vokiečių dvasios“ laimėtoju. Taip jis lyg pasitraukė iš savo interpretacijos išaukštinimo 1957-aisiais. Derrida užduoda klausimą – kas iš to?. Jo knygoje matyti pagarba Heidegger ir jo įsipareigojimui (pavyzdžiui, straipsnis „The Ends of Man“ knygoje „Filosofijos kraštai“, taip pat Derridos seminaras Paryžiuje apie filosofinę tautybę ir nacionalizmą 1980-ųjų viduryje, taip pat esė, publikuotose anglų kalba „Geschlecht“ ir „Geschlecht II“). Jis apsvarsto keturias pagrindines temas Heidegger filosofijoje: „klausimų klausimas“, „technologijos esmė“, „gyvuliškumo diskursas“ ir „epochos“ arba "paslėpta teleologija, pasakojimo tvarka.

„Apie dvasią“ yra svarbus įnašas į Heidegger nacizmą. Tuo pačiu metu pasirodė dar nežinomo Čilės rašytojo Victor Farías publikacija prancūzų kalba, kurioje Heidegger buvo kaltinamas, nes jo filosofija privedė prie nacistinio smogikų padalinio susiformavimo. Derrida duodamas interviu atsakė į Farías kaltinimus Heideggeriui: „Heidegger yra filosofų pragaras“. Po tokio atsakymo, Derrida tęsė mintį, klausdamas Farías: „komentarai be argumentų, priežasčių?“, „Ar pripažintum tai, esant priežastims?“. Derrida pavadino Farías silpnu ir nesuprantančiu Heidegger minčių, taip pat, kad didžiąją dalį įrodymų Farías su savo šalininkais ėmė iš jau seniai žinomos filosofinės bendruomenės.

1990-ieji: politikos ir etikos temos[taisyti | redaguoti kodą]

Buvo teigiančių, kad nuo 1990-ųjų, Derridos darbai įgavo politinių atspalvių. Tokia nuomonė kilo po tai įrodančių Derridos tekstų: „Force of Law“ (1990), „Markso spektrai“ (pranc. Spectres de Marx; 1994) ir „Draugystės politika“ (pranc. Politiques de l'amitié; 1994). Kiti, įskaitant ir patį Derridą, prieštarauja ir teigia, kad dauguma jo filosofinių darbų politinėmis temomis gali būti matomi jau ir ankstesniuose darbuose.

Kiti – atvirkščiai, teigia, jog Derridos tekstai tapo etiški, kaip „Dovanoti mirtį“ (pranc. Donner la mort). Jame aiškiai jaučiamas tiesioginis santykis, ryšys tarp etikos ir religijos. Šiame tekste Derrida interpretuoja pradedant Biblijos tekstais, ypač apie Abraomą, Izaoko pasiaukojimą, ir baigiant Søren Kierkegaard knyga „Baimė ir drebėjimas“. Derrida analizavo šiuolaikinių rašytojų, kaip Emanuelio Levino, Walter Benjamin, Carl Schmitt, Jan Patočka aptartas temas. Jų būta labai įvairių -įstatymas, teisingumas, atsakomybė ir draugystė. Tai turėjo reikšmingą įtaką Derridos filosofijai. Derrida ir dekonstrukcija darė poveikį estetikai, literatūrinei kritikai, architektūrai, filmų teorijai, antropologijai, sociologijai, istoriografijai, įstatymams, psichologijai, teologijai, feminizmui, homoseksualams ir politikai. Dekonstrukcijos buvo paveikti ir kai kurie autoriai, kaip Jean-Luc Nancy, Richard Rorty, Geoffrey Hartman, Harold Bloom, Rosalind Krauss, Hélène Cixous, Julia Kristeva, Duncan Kennedy, Gary Peller, Drucilla Cornell, Alan Hunt, Hayden White, Mario Kopić, ir Alun Munslow.

Levino laidotuvėse Derrida pateikė panegeriką, kuri vėliau buvo publikuota pavadinimu „Adieu à Emmanuel Levinas“. Joje buvo atskleistas jo įvertinimas ir Levino moralinės filosofijos tyrinėjimai. Derrida panaudojo Bracha L. Ettinger interpretaciją apie, Levino supratimą apie moteriškumą ir pritaikė tai savo ankstesniems skaitiniams.

Derrida tęsė literatūrinių skaitinių pristatymus, ekstensyviai rašydamas pagal Maurice Blanchot, Paul Celan ir kitus.

1991-aisiais, jis publikavo „The Other Heading“, kur buvo diskutuojama ir aptariama tapatumo sąvoka (kultūrinis, Europos ir nacionalinis tapatumai), vardant kurio Europoje buvo vykdomas žiauriausias smurtas, vyravo ksenofobijos, rasizmas, antisemitizmas, buvo vykdomi religinio ar nacionalinio fanatizmo nusikaltimai.

„Gedulo darbas“ (1981–2001)[taisyti | redaguoti kodą]

Pradedant nuo „The Deaths of Roland Barthes“ 1981 m., Derrida išleido seriją tekstų apie gedulą ir atsiminimus, skirtus jo mirusiems draugams ir kolegoms, kurių dauguma buvo tarsi susisaistę su savo darbais. „Memoires for Paul De Man“ knygos turinio paskaitų seriją pirmiausiai pristatė Jeilyje, o tuomet Irvine, pristatinėdamas kaip Derrida Wellek paskaitas. Pirmiausiai pristatinėjo 1986 metais, vėliau pristatė papildytas (1989 metais), įtraukiant “Kaip jūros gelmių garsas kriauklėje: Paulo de Man karas”. Galų gale, keturiolika esė buvo surinkti į “The Work of Mourning” (2001 m.), kurios buvo išplėstos 2003 m. prancūzų leidinyje Chaquefois unique, la fin du monde (pažodžiui: „Pasaulio pabaiga, unikali kaskart“). Leidinyje įtraukti esė, skirti Gérard Granel ir Maurice Blanchot.

2002[taisyti | redaguoti kodą]

2002 metų spalio mėnesį, tetrališkame filmo Derrida atidaryme, J. Derrida pasakė, kad daugeliu atžvilgių jaučiasi vis labiau artėjantis prie Guy’o Debordo darbų ir visa tai pasirodo jo tekstuose. Pirmiausiai, Derrida pamini, kad viskas, ką jis sakė apie žiniasklaidą, technologijas, spektaklį ir „kritikos šou“ bei rinką tampa visko spektakliu bei spektaklio išnaudojimu. 1997 metais, interviu apie intelektines sąvokas, buvo vieta, kurioje Derrida paminėjo „Spektaklį“.

Politika[taisyti | redaguoti kodą]

Derrida itin susijęs su politiniais klausimais, judėjimais bei diskusijomis:

  • Derrida dalyvavo protestų sambūriuose, kurie vyko 1968 metų gegužę ir organizavo pirmą Generalinę Asamblėję École Normale Superieure. Jis sakė ,,aš buvau budrus, net sujaudintas, sutinkant tam tikrą spontaniškumo kultą, antiprofesinės sąjungos pakylėjimą ir pagaliau sutinkant entuziazmą "išvaduotos" kalbos, atkurto "skaidrumo" ir taip toliau". 1968 metais, gegužės mėnesio renginiuose, Derrida dažnai susitikdavo su Maurice Blanchot.
  • Pristatyme "The Ends of Man", kuris įvyko Jungtinėse Valstijose, Derrida užregistravo savo prieštaravimus dėl Vietnamo karo.
  • 1977 metais, jis buvo tarp inteligencijos, tokios kaip Foucault ir Althusser, kurie pasirašė peticiją prieš santuokinio amžiaus įstatymus.
  • 1981 metais, Derrida, ragindamas Roger Scruton bei kitus, įsteigė Prancuzijos Jan Hus asociaciją su istoriku Jean-Pierre Vernant. Jo tikslas buvo padėti disidentams ir persekiotams Čekijos inteligentams. Derrida tapo šios asociacijos viceprezidentu.
  • 1981 pabaigoje jis buvo suimtas Čekoslovakijos vyriausybės, esančios Prahoje, kuri neturėjo leidimo, tačiau kaltino "vaistų gamyba ir prekyba". Derrida tikino, kad visa tai buvo surengta, kuomet jis lankė Franco Kafkos kapą. Jis buvo išlaisvintas (ar "nutolintas", kaip Čekoslovakijos vyriausybė pasakė) po Mitterrando vyriausybės įsikišimo ir Michel Foucault pagalbos. Derrida į Paryžių sugrįžo 1982 metais, sausio 1-ąją.
  • 1984 metais, jis pareiškė savo susirūpinimus dėl branduolinio karo grėsmės.
  • Jis buvo aktyvus Pietų Afrikos kultūrinėje veikloje pasisakant prieš Apartheido vyriausybę ir pasisakant už Nelsono Mandelos atėjimą 1983 metais.
  • 1988 metais, vizito metu Jeruzalėje, jis susitiko su Palestinos inteligentija. Derrida buvo aktyvus kolektyve "89 for equality", kuris rengė kampaniją už užsieniečių teisę balsuoti per vietinius rinkimus.
  • Jis protestavo prieš mirties bausmę, dėl to surengė seminarą, kurio metu ieškojo gero argumento pasisakančio apie šį sprendimą. Taip pat Derrida buvo aktyvus siekiant išvaduoti Mumia Abu-Jamal.
  • Iki 1995 metų, nebuvo žinoma, kad Derrida dalyvautų kokioje nors rinkiminėje, politinėje partijoje. Nors, būdamas studentas ENS buvo išreiškęs nuogąstavimus apie tokias organizacijas, kurios grįžta į Komunistines organizacijas, jis prisijungė prie komiteto, palaikančio Lionel Jospin Socialistų kandidatūrą.
  • 2002 metais, cituodamas priimtinų pasirinkimų trūkumą, Derrida atsisakė balsuoti prancūzų prezidento rinkimimuose papildomo turo metu už kandidatus: Jean-Marie Le Pen ir Jacques Chirac.
  • Tuo metu, kai Derrida palaikė Amerikos vyriausybę, atsižvelgdamas į teroristų išpuolius 9/11, jis buvo prieš 2003 m. Irako invaziją.

Už šio aiškaus politinio kišimosi, kaip bebūtų, Derrida bandė permąstyti politiką ir politiškai analizuoti save tiek viduje, tiek filosofiniu atžvilgiu. Nuo pat pradžios jo karjeros, Derrida primigtinai stengėsi, kad skirtingas politinis atspalvis pasklistų jo tekstuose. Vis dėlto, pastangos suprasti politinę atsakomybės supratimo reikšmę, priežastis, kitų sprendimus, suverenitetą, Europą, sąjungas, skirtumus, tikėjimą ir kita, tapo daug daugiau svarbios nuo 1990-ųjų pradžios. Iki 2000 metų, terorizuojanti "demokratija, kad atvyktų" ir egzistuojančių demokratinų valstybių apribojimo mąstymas, tapo svarbiomis problemomis.

Įtaka Derridai[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbūs skaitiniai Derrida paauglystėje buvo Ž. Ž. Ruso „Reveries of a Solitary Walker“ ir „Išpažintis“, Andrė Žido kūriniai: „Ankšti vartai“, „Žemės pelnas“ ir „Imoralistas“, ir taip pat Friedrich Nietzsche darbai. Derridą kaip paauglį ypatingai įkvėpė tokios frazės kaip „Šeimos, nekenčiu jūsų“ iš A. Žido eilėraščio „Žemės pelnas“ (IV knyga). 1991 metais, interviu metu Darrida pareiškė nuomonę apie panašų eilėraštį, kuris taip pat yra iš to paties A. Žido darbo (IV knyga): "aš neapkenčiau namų, šeimų, visų tų vietų, kuriose žmogus galvoja, jog gali surasti poilsį" (pranc. Je haïssais les foyers, les familles, tous lieux où l'homme pense trouver un repos).

Kiti, kurie įtakojo Derridą buvo Martin Heidegger, Plato, Søren Kierkegaard, Alexandre Kojève, Maurice Blanchot, Antonin Artaud, Roland Barthes, Georges Bataille, Edmund Husserl, Emanuelis Levinas, Ferdinand de Saussure, Sigmund Freud, Karl Marx, Claude Lévi-Strauss, James Joyce, Samuel Beckett, J. L. Austin ir Stéphane Mallarmé.

Jo knyga „Adieu à Emanuel Levinas“ atskleidė globą kaip filosofo ir Talmudo mokslo žinovo, kuris praktikavo fenomenologinius susidūrimus su kito veidu, kuris komandavo žmogaus atsakymyui.

Derrida, jo kolegos ir bendralaikiai[taisyti | redaguoti kodą]

Derridos filosofiniai draugai, sąjungininkai ir studentai, kurie įtraukiami, tai Paul De Man, Jean-François Lyotard, Michel Foucault, Louis Althusseris, Emanuelis Levinas, Maurice Blanchot, Gilles Deleuze, Jean-Luc Nancy, Philippe Lacoue-Labarthe, Sara Kofman, Hélène Cixous, Bernardas Stiegler, Aleksandras García Düttmann, Josephas Cohen, Geoffrey Bennington, Jean-Luc Marion, Gayatri Chakravorty Spivak, Raphael Zagury-Orly, Jacques Ehrmann, Avitalis Ronelis, Judita Butler, Samuel Weber ir Catherine Malabou.

Nancy ir Lacoue-Labarthe[taisyti | redaguoti kodą]

Jean-Luc Nancy ir Philippe Lacoue-Labarthe buvo tarp Derridos pirmųjų studentų Prancūzijoje, kurie išvyko tapti gerai žinomų ir svarbių filosofų jų nuosava teise. Nepaisant jų didelių temos skirtumų ir taip pat metodo, jie tęsė savo artimą bendravimą tarpusavyje ir su Derrida, nuo 1970-ųjų pradžioje.

Derrida rašė apie abu, įskaitant ilgą knygą apie Nancy: „Apie lietimą—Jean-Luc Nancy“ (pranc. Le toucher, Jean-Luc Nancy; 2005).

Paul de Man[taisyti | redaguoti kodą]

Derridos ryškiausia draugystė ir intelektinis gyvenimas buvo su Paul de Man, kuris prasidėjo nuo jų susitikimo Johns Hopkins universitete ir tęsėsi iki de Man mirties 1983 m. De Man suteikė šiek tiek kitokio požiūrio į dekonstrukciją, ir jo literatūros ir filosofijos tekstų apsikaitymas buvo labai svarbus skaitytojų kartoms mokyti.

Netrukus po De Man mirties, Derrida parašė knygą „Memoires: pour Paul de Man“ ir 1988 parašė žurnale „Critical Inquiry“ straipsnį „Like the Sound of the Sea Deep Within a Shell : Paul De Man’s War“. Atsiminimai tapo diskusijos priežastimi, nes prieš Derrida išleido savo kūrinį, Belgijos literatūros kritikas Ortwin de Graef sužinoje, kad ilgai prieš savo akademinę karjerą JAV, De Man parašė beveik du šimtai esė, pronacistiniame laikraštyje per vokiečių okupaciją, įskaitant kelis kitus, kurie, buvo aiškiai antisemitistiniai.

Derrida padarė sudetingą tą sąvoką, kad yra įmanoma, tiesiog paprasta skaityti de Man vėlesnio išsimokslinimo, per ankstesnių politinių esė prizmę. Tiksliau, visi tvirtinimai apie De Man darbą turėtų būti suprantami sąryšyje erudiciją bendraus kūno. Derridos kritikai ginčijosi, kad jis sumažina de Man užrašų antisimenistinį charakterį. Kai kurie kritikai rado Derrida šios stebinantį problemos sprendimo būdą, atsižvelgiant į tai, kad, pavyzdžiui, J. Derrida taip pat pasisakė prieš antisemitizmą.

Mišelis Fuko[taisyti | redaguoti kodą]

Derridos Fuko kritika pasirodo esė– „Cogito ir the History of Madness“ (iš „Rašymo ir skirtumas“). Ji pirmą kartą buvo suteikta kaip paskaita 1963 kovo dieną, tuo metu vyko konferencija Jean Wahl asociacijoje „Collège philosophique“, kurioje Foucaultas dalyvavo ir sukėlė nesantaiką tarp dviejų vyrų, kuri niekada nebuvo iki galo išsisprendusi.

Į papildymą pridedamas 1972 metų leidimo jo „Pamišimo istorijoje“, ginčijama Derridos, jo darbo aiškinimą ir apkaltino Derridos praktikavimu „istoriškai gerai nustatyta nedidelę pedagogiką [...], kuri moko mokinį, kad nėra jokios išorės teksto [...]. Pedagogika, kuri atvirkščiai suteikia meistrų balsą, begalinis suverenitetas, kuris leidžia per neapibrėžtą laiką pakartotinai pasakyti tekstą.“ Pasak istoriko Karlo Ginzburgo, Foucaultas galėjo parašyti „The Order of Things“ (1966) ir „The Archaelogy of Knowledge“ iš dalies po Derrido kritikos stimulo.

Derridos vertėjai[taisyti | redaguoti kodą]

Geoffrey Benningtonas, Avital Ronelis ir Samuelis Weber priklauso Derrida vertėjų grupei. Daugelis Derrida vertėjų yra gerbiami mąstytojai, jų nuosava teise. Derrida dažnai dirbo bendradarbiaujant pagal susitarimą, todėl jo vaisinga produkcija turi būti išversti į anglų kalbą laiku.

Pradėjęs kaip de Man studentas, Gayatri Spivak priėmė knygos „Apie gramatologiją“ vertimą, anksti savo karjerą ir nuo peržiūrėjimo jį į antrajo leidimą. Alanas Bass buvo atsakingas už kelių pirmųjų vertimų; Benningtonas ir Peggy Kamuf toliau gamino vertimus savo darbą beveik dvidešimt metų. Pastaraisiais metais, vertimų skaičius pasirodė Michael Naas (taip pat Derrida mokslininkas) ir Pascale-Anne Brault.

Benningtonas, Brault, Kamuf, Naasas, Elizabeth Rottenberg ir Davidas Willsas šiuo metu užsiima vertimu Derrida anksčiau neišleistus seminarus, apimančius 1959 – 2003. I ir II tomai „The Beast and Sovereign“ (keliančių Derrida seminarus nuo gruodžio 12, 2001 Kov 27, 2002 ir nuo 11 gruodis 2002 į 26 kovas 2003), taip pat „The Death Penalty“, I tomo (įskaitant 8 gruodis 1999 į 22 kovas 2000), atsirado vertimas į anglų kalbą. Daugiau tomų šiuo metu prognozuojamas serijos Heidegger: „The Question of Being and History“ (1964-1965), „The Death Penalty“, II tomas (2000-2001), „Perjury and Pardon“, I tomas (1997-1998), „Perjury and Pardon“, II tomas (1998-1999).

Su Benningtonu, Derrida ėmėsi iššūkio paskelbto kaip „Jacques Derrida“, rengima, dėl kurio Bennington'as bandė įrodyti Derridos darbo sistemingos eksplikacijos (vadinamos "Derridabase"), naudojant viršutinius du trečdalius kiekvieno puslapio, kol Derrida buvo suteikta pabaiktą kopiją kiekvieno Benningtono skyriaus ir apatinio trečdalio kiekvieno puslapio, kuriuose rodoma, kaip dekonstrukcija viršijo Benningtono sąskaitą (tai buvo vadinama "Circumfession"). Derrida atrodo domėjosi Benningtonu ypač kaip rabinu, pažymėdamas, ties pabaiga "Taikomoji Derrida" konferencijoje, vykusioje Lutono universitete 1995 metų pabaigoje, kad: „viskas buvo pasakyta ir, kaip įprasta, Geoff Bennington'as pasakė viską, kol aš net nespėjau išsižioti. Turiu bandymą būti neišpranašavimo išūkis , po jo, kuris yra neįmanomas ... todėl bandysiu būti nenuspėjamas po Geoff. Dar kartą.“

Marshall McLuhan[taisyti | redaguoti kodą]

Derrida buvo susipažinęs su Marshall McLuhan'o darbais, nuo 1967 m. pradžioje jo veikaluose („Apie gramatalogiją“, „Kalba ir reiškiniai“), jis kalba apie kalbą, kaip "mediją", apie fonetinį raštą kaip "medija didžiojo metafizinio, mokslo, technikos ir ekonomikos vakarų nuotykį."

Jis išreiškė nepritarimą McLuhan'ui į tai, ką pats Derrida vadino McLuhan'o ideologiją apie rašto pabaigą. 1982 m. interviu, jis sakė:

"Manau, kad McLuhan'o diskurse yra ideologija, su kuria aš nesutinku, nes jis optimistiškai žvelgia į galimybę atkurti žodinę visuomenę, su galimybe atsikratyti rašymo prietaisų ir t.t. Aš manau, kad tai yra tradicinis mitas, grįžtant iki... tarkime Platono, Rousseau... ir, užuot manydami, kad gyvename rašto pabaigoje, manau, kad kita prasme mes gyvename pratęsime – didžiajame rašto pratęsime. Bent jau naująja prasme... Neturiu omenyje abėcėlinius raštus, turiu omenyje naujos prasmės rašymo aparatus, kuriuos mes naudojame dabar (pvz. magnetofonas). Ir tai taip pat galime pavadinti raštu."

Ir jo 1972 m. esė „Parašas, įvykis, kontekstas“ (pranc. Signature, événement, contexte) jis sakė:

"Kaip raštas, bendravimas, jei vienas primygtinai reikalauja išlaikyti žodį, nėra transportavimo prasmės priemonė, ketinimų ir prasmių iškeitimas, ar diskursas ir "sąmonės susisiekimo priemonė". Mes esame liudininkai ne rašto pabaigos, kuri anot McLuhan'o ideologinio atstovavimo, atkurtų socialinių santykių skaidrumą ar skubumą, o iš tiesų daug galingesnį, bendro rašto, istorinį atskleidimą, kurio kalbos, sąmonės, reikšmės, būties, tiesos ir kt. sistema būtų tik poveikis, kuris būtų taip analizuojamas kaip toks, koks yra. Tai yra tas abejotinas efektas, kurį kitur vadinu “logocentrizmas”."

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Kritika is Marksistų[taisyti | redaguoti kodą]

Straipsnyje pavadinimu „Ghostwriting“ Jacques Derridos knygos „Apie gramatologiją“ vertėja į anglų kalbą Gayatri Chakravorty Spivak kritikavo Derridos supratimą apie Marksą. Komentuodamas apie knygą „Specters of Marx“ Terry Eagleton'as rašė: „Grėsmė yra išspausdinta kiekvienoje šios knygos raidėje, kol teatrališkai vienas retorinis klausimas seka kita su nuobodžia sintaksės maniera ir atveria daug kelių parodijoms“.

Kritika iš analitiškų filosofų[taisyti | redaguoti kodą]

Nepaisant to, kad Derrida kreipėsi į Amerikos Filosofų Asociaciją 1988 ir buvo aukštai įvertintas tokių šiuolaikinių filosofų kaip Richard Rorty, Alexander Nehamas bei Stanley Cavell, kitų filosofų, tokių kaip John Searle ir Willard Van Orman Quine, jo darbai buvo įvertinti kaip pseudofilosofija ir sofistika.

Kiti analitikai teigė, jog Derridos darbai nuo 1980 metų yra net ne filosofiški. Pagrindinis jų argumentas buvo, jog jo darbai įtakojo ne JAV filosofiją, bet net labiau literatūros ir kitų humanitarinių mokslų disciplinas.

1989 metų „Contingency, Irony, and Solidarity“ Richard Rorty teigia, jog Derrida (ypač savo knygoje „Atvirukas: Nuo Sokrato iki Freudo ir toliau“) specialiai naudoja žodžius, kurie neturi apibrėžimų ir kurių kontekstai yra pakankamai diversiški, jog tekstas būtų nesuvokiamas, kad skaitytojas niekada negalėtų kontekstualizuoti Derridos literatūros.

Noamas Čiomskis apie Derrid‘os metodus bei rašymo stilių rašė: „Man jo rašysena pasibaisėtina, paremta apgailėtinai klaidingais argumentais, jai ne iš tolo nepavyko priartėti prie standartų, prie kurių buvau pripratęs beveik nuo vaikystės“ Paul R. Gross ir Norman Levitt taip pat kritikavo jo darbą už netinkamai panaudotus mokslinius terminus ir mintis savo „Higher Superstition: The Academic Left and Its Quarrels With Science“ (1998).

Ginčai su Jonu Serle (John Searle) visu pirma iškilo iš akademinių sluoksnių ir gavo tarptautinį žiniasklaidos dėmesį. Analitiniai filosofai darė spaudimą Kembridžo universitetui nesuteikti Derridai garbės laipsnio bei ginčytis su Ričiardu Volinu (Richard Wolin) ir žurnalu „New York Review of Books“.

Ginčas su John Searle[taisyti | redaguoti kodą]

1972 metais Derrida parašė „Parašas, įvykis, kontekstas“, esė apie J. L. Austin kalbos išreiškimo teoriją, kurį sekė Jono Serles (John Searle) kritiška esė „Reiterating the Difference“ šiam tekstui 1977 – aisiais. Derrida tais pačiais metais parašė „Limited Inc a b c“, gindamas savo pradinį argumentą.

Searle kritika į Derridos pusę kalbos filosofijos tema buvo fokusuota į tai, jog Derrida visiškai nesusipažinęs nei su šiuolaikine kalbos filosofija, nei su šiuolaikine lingvistika Anglo-Saksų šalyse. Searle aiškina: „Kai Derrida rašo apie kalbos filosofiją jis nurodo Žaną–Žaką Ruso, Étienne Bonnot de Condillac ar net Platoną. Ir jo nuomone moderniu lingvistu galima laikyti Benveniste ar net Saussure“. Kas yra dažna šalyse, kuriose analitinė filosofija nėra dominuojanti tradicija. Jis apibūdina Derridos filosofines žinias kaip prieš – Wittgensteiniškas, kitaip sakant, nutolusias nuo analitikos tradicijų. Ir to pasekoje, jo perspektyva yra netiksli, nukreipta neteisinga linkme bei naivi. Derrida susirūpinęs problemomis, kurios seniai išspręstos ar pripažintos neproblemiškomis.

Searle teigia, jog idėjos, kurios grindžiamos dekonstrukcija, yra iš esmės padarinys Derridos pridarytos painiavos bei jo pasenusių žinių rezultatas. Pavyzdžiui, Derridos suvokimas apie galėjimą būti minimam įvairiuose kontekstuose ir tariamas to „neišnykstantis“ poveikis reikšmei, kyla iš jo ignoravimo „type–token distinction“, kuris egzistuoja dabartinėje lingvistikoje, ir kalbos filosofijai.

Pagal John'ą Searle nuosekliai pasikartojantis Derridos retorikos raštas yra:

  1. Pranešti pompastiška tėze, pvz. „Nėra jokio "už-tekstės"“ (pranc. il n'y a pas de hors-texte)
  1. Susidurus su išsūkiais, kurie ginčija tėzę, pareikšti, jog jis buvo klaidingai suprastas ir tada tvirtinti, jog tavo tėzė reiškia ne ką kitą.
  1. Kai priimamas vėlesnis variantas, elgtis taip, jog atrodo, kad būtų susitaikyta su originaliu variantu.

Searle rašė žurnale „The New York Review of Books“, kad jis buvo nustebintas "žemo lygio filosofinės argumentacijos, sąmoningo prozos skleidimo, beprotiškai perdėtų ir pastovaus noro pasirodyti intelektualiam, bandant įrodyti tai, kas yra parodoksalu, bet po analizės dažnai pasirodo esant nereikšminga ar kvaila."

Kembridžo garbės daktaro apdovanojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausiai analitinės krypties filosofų puolimo tikslas buvo Derrida; didelę svarbą turėjo jų puolimas 1992 m., kuriuo buvo bandoma sustabdyti Kembridžo universitetą nuo garbės daktaro laipsnio suteikimo Derridai.

18 protestuojančiųjų iš Jungtinės Amerikos valstijos, Austrijos, Australijos, Prancūzijos, Lenkijos, Italijos, Vokietijos, Danijos, Šveicarijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės institucijų, įskaitant Barry’į Smith’ą, Willard’ą Van Orman Quine’ą, David’ą Armstrong’ą, Ruth’ą Barcan Marcus’ą ir René Thom’ą išsiuntė laišką Kembridžo universitetui teigdami, kad Derridaos darbas „neatitinka nustatytus aiškumo ir tikslumo standartus“ ir apibūdino Derridaos filosofiją kaip susidedančią iš „pokštų ir triukų, panašių į dadaistų“. Laiške apibendrinta tai:

„…kai abstrakčiai sudaromi nuoseklūs teiginiai, jie būna arba neteisingi, arba nereikšmingi. Akademinė padėtis pagrįsta tuo, kas mums reiškia būti šiek tiek daugiau negu pusiau suprantami puolimai į proto, tiesos vertybes; mes pateikiame pakankamą pagrindą garbės daktaro apdovanojimams pasižymėjusiame universitete“.

Kembridžas įsitraukė į balsavimą, galiausiai protestuotojų buvo mažumoje (336 prieš 204), nors beveik visi iš balsavusių „už“ buvo ne iš filosofijos fakulteto. Interviu metu Derrida teigė, kad viena iš priežasčių pulti jo darbą yra ta, kad darbas sukelia abejonių ir modifikuoja „dominuojančio diskurso taisykles, jis stengiasi politizuoti ir demokratizuoti švietimą“. Atsakydamas į klausimą apie „išskirtinį smurtą“, kompulsinį „žiaurumą“ ir „išpūstas atakas“, jis pasakytų, kad šie kritikai organizuoja ir „praktikuoja šiuo atveju obsesinį asmenybės kulto tipą, kurį filosofai turėtų mokėti apklausti, o pirmiausiai- sumažinti“.

Ginčas su Richard’u Wolin’u ir žurnalu „New York Review of Books“[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1991m., Richard’as Wolin’as teigia, kad Derridos darbai, taip pat kaip ir vienų iš pagrindinių įkvėpėjų (Bataille, Blanchot, Levinas, Heidegger, Nietzsche), veda prie įnirtingo nihilizmo. Pavyzdžiui: Wolin’as teigia, kad „dekonstruktyvus apvirtimo ir užrašymo gestas baigėsi grasinimu panaikinti daugelį esminių skirtumų tarp nacizmo ir ne nacizmo“.

Kai Wolin’as publikavo Derridos interviu apie Heidegger 1991m., pirmajame leidinyje „The Heidegger Controversy“, Derrida teigė, jog interviu buvo tyčia klaidingai išverstas, „akivaizdžiai prastas, silpnas, paprastas ir intriguojančiai agresyvus“. Prancūzijos įstatymas reikalauja autoriaus leidimo versti, o leidimas nebuvo duotas, tad Derrida tvirtino, kad interviu negali pasirodyti kituose leidiniuose ar būti perspausdintas. Tad Kolumbijos universiteto leidykla atsisakė siūlymo perspausdinti ar išleisti naujų leidinių. Vėliau „The Heidegger Controversy“ MIT spaudos leidimai taip pat neįtraukė Derridos interviu. Nežiūrint į gerus publikos atsiliepimus apie Wolin'o knygą, pasirodžiusioje The New York Review of Books, kurioje Thomas Sheehan‘as charakterizavo Derridos protestą prieš cenzūros įvedimą, kur to pasekoje vyko apsikeitimas laiškais. Savo ruožtu, Derrida atsakė Sheehan‘ui ir Wolin‘ui darbu „The Work of Intellectuals and the Press (The Bad Example: How the New York Review of Books and Company do Business)“, kuris buvo publikuotas knygoje „Points…“.

Dvidešimt keturi akademikai, priklausantys skirtingoms mokykloms ir grupėms, dažniausiai nesutariantys vienas su kitu ir su dekonstrukcija, parašė laišką adresuotą žurnalui „The New York Review of Books“, kuriame jie išreiškė savo pasipiktinimą žurnalo elgesiu, taip pat Sheenan‘u ir Wolin‘u.

Afrikos šališkumas[taisyti | redaguoti kodą]

Сhristopher’as Wise’as savo knygoje „Derrida, Africa, and the Middle East“ (2009) patalpino Derridos darbą į Šiaurės Afrikos istorinį kontekstą; pirmasis įrodymas buvo Robert‘o J.C.Young‘o, knygoje „White Mythologies: Writing History and the West“ (1990) ir išplėstas „Postcolonialism: An Historical Introduction“ (2001), kurioje Young‘as apklausė daugelį teoretikų ir išdėstė visą Derridos mąstymo sistemą, atsižvelgiant į Alžyro-Prancūzijos kolonijos sąlygas, kuriose jis užaugo. Wise‘as prilygina Derridos mąstymą prie kolonijinės sampratos apie pasaulį, kuri buvo įsišaknijusi senovės Egipto ir Afrikos visuomenėje. Jis teigia, kad Derridiška dvasios koncepcija, kaip ir okultinis farmakonas, yra skolinga ne tik hebrajų sampratai apie „ruah“, bet ir egiptiečių „heka“‘ai, soninke „naxamala“‘ai, Mande „nyama“‘ai ir daugeliui kitų pasaulio sampratų, panašių į Egipto-Afrikiečių sampratą. Kai kurios iš jų yra istoriškai prieš hebrajišką „ruah“. Wise‘as spėja, kad Derrida sąmoningai nutylėjo sąsajas su afrikietiška žodžio samprata tam, kad suteiktų judaizmui reikšmingumo Europietiškos filosofijos istorijoje. Jo teigimu, Europos filosofai turi pripažinti savo istorinį įsiskolinimą Viduriniųjų Rytų ir Afrikos mąstysenai, kuri neapsiriboja įtaka vien judaizmo krypčiai.

Priešiški nekrologai[taisyti | redaguoti kodą]

Kritiniai nekrologai apie Derrida’ą, buvo publikuoti laikraštyje „The New York Times“, žurnale „The Economist“ ir laikraštyje „The Independent“. Žurnalas The Nation, sureagavo į NYT laikraščio nekrologą, pasakydamas, kad „net jei Amerikos laikraščiai jau prieš tai sumenkino ir paniekino Derrida’ą, toks tonas yra per daug kandus tokiam tarptautiniuo mąsto pripažintam filosofui, kuris padarė didelę įtaką dviems Amerikos humanitarinio mokslo kartoms“.