Istorinis materializmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Istorinis materializmas - visuomeninės vystymosi teorija, XIX a. sukurta Karlo Markso ir Frydricho Engelso, marksistinės filosofijos sudėtinė dalis - filosofijos mokslas apie visuomenę, materialistiškai sprendžiantis pagrindinį filosofijos klausimą istorijos srityje ir tuo būdu dialektiškai tiriantis bendruosius istorijos raidos dėsnius bei jų realizacijos formas žmonių veikloje. Tai dialektinio materializmo konkretizavimas žmonijos istorijos procese.

Pagrindinės tezės:

  • Materialusis visuomenės gyvenimas apsprendžia žmonių sąmonę: "Ne žmonių sąmonė sąlygoja jų būtį, o, atvirkščiai, būtis sąlygoja žmonių sąmonę".
  • Istorinis procesas - tai visuomeninių - ekonominių formacijų kaita, kuri priklauso nuo materialinių gamybos priemonių vystymosi ir jų santykio su gamybinėmis jėgomis.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Visi ikimarksistiniai filosofai, jų tarpe ir materialistai, visuomenės gyvenimą atskirdavo nuo gamtos, suprato jį idealistiškai, nes tik konstatuodavo tą faktą, kad skirtingai nuo gamtos, kur veikia priežastingi dėsningumai, visuomenėje veikia žmonės, savo veikloje besivadovaujantys tik subjektyviomis paskatomis. Todėl Vladimiras Leninas nurodė, kad pati materializmo sociologijoje idėja buvo geniali idėja.

Istorinio materializmo sukūrimas buvo esminis visuomenės minties raidos perversmas. Viena, jis padėjo nuosekliai materialistiškai pažvelgti į visą pasaulį – ne tik į gamtą, bet ir į visuomenę, kita vertus, atskleisti materialų ir dialektinį visuomenės gyvenimo pagrindą bei dėsnius, lemiančius jo vystymąsi, vadinasi, ir visų kitų visuomenės gyvenimo pusių, sąlygojamų šio materialaus pagrindo, dialektinį vystymąsi.

Pagrindai[taisyti | redaguoti kodą]

Žmogaus ir visuomenės gyvenimo pagrindą sudaro materialinė gamyba, pagal kurios pobūdį išsivysto viena ar kita visuomenės formacija, su atitinkamais socialiniais jos elementų santykiais. Gamybinių jėgų išsivystimas lemia santykį su gamybos priemonėmis, kurios nusako kiekvieno žmogaus galimybes ir padėtį visuomenėje. Pagal tai susidaro tam tikra visuomenės struktūra – formacija, kurioje jos elementai išsidėsto pagal savo santykį su gamybos priemonėmis. Istorinis visuomenės vystimasis yra formacijų kaita, priklausanti nuo jos struktūrinių pasikeitimų. Ankstyviausioji visuomenės forma buvo pirmykštė bendruomeninė santvarka, kurios pagrindą sudarė labai žemas gamybinių jėgų išsivystimas bei visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė. Vystantis gamybinėms jėgoms, pakito žmonių santykis su gamybos priemonėmis, atsirado klasės. Pirmoji klasinė formacija buvo vergovinė santvarka, pagrįsta belaisvių ir beteisių žmonių išnaudojimu. Ją sekė feodalizmas, pagristas ekonomiškai nelaisvos klasės išnaudojimu, ir galiausiai – kapitalizmas, pagrįstas privatine gamybos priemonių nuosavybe ir samdomojo darbo išnaudojimu. Klasinės visuomenės pažangos variklis yra klasių kova, kuri vystantis gamybinėms jėgoms, adekvačiai keičia klasių santykį su gamybos priemonėmis. Kapitalizmo sąlygomis klasių kova įgyja revoliucinę kryptį, ko pasėkoje kapitalizmas bus pakeistas nauja visuomenės forma – socializmu.

Socializmas – kokybiškai nauja visuomenės forma, kurios pagrindą sudaro visaliaudinė gamybos priemonių nuosavybė, dėl revoliucinio gamybinių jėgų vystimosi ir jų išlaisvinimo, perorganizuojanti visuomenę pagal objektyvaus pasaulio dinamiką. Tai sudaro sąlygas revoliucinei - kolektyvinei organizacijai, kurioje visapusiškai vystosi žmogus ir visuomenė, nunyksta visos subjektyvios kaitos išraiškos – klasės, išnaudojimas, valstybės, valdžia ir t. t. Vystimasis, nuosekliai, visapusiškai ir sistemingai iš subjektyvaus - kiekybinio pereina į revoliucinį – objektyvų - kokybinį, pasiekiama aukštesnioji socializmo fazė – komunizmas. Šio proceso pagrindą sudaro ir jį kūrybiškai vysto praktinė - revoliucinė liaudies masių veikla. Klasių kovoje revoliucinė jėga yra išnaudojamosios klasės.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]