Dialektinis materializmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dialektinis materializmas – bendrateorinis marksizmo, mokslinio socializmo, politinės ekonomijos, marksistinių partijų strategijos bei taktikos filosofinis pagrindas. Dialektinio materializmo išeities taškas yra tai, kad objektyviai egzistuoja amžinai judanti ir besivystanti materija, turinti gnoseologinį pirmumą sąmonės atžvilgiu.

Dialektinis materializmas atsirado XIX a. viduryje ir vystėsi kartu su mokslo pasiekimais bei revoliucinių judėjimų praktika. Jis susiformavo, filosofiškai sintezuodamas, nuosekliai suprasdamas visą materijos, sąmonės ir istorijos reiškinių įvairovę, organiškai jungdamas filosofinį tikrovės aiškinimo bei analizės metodą su pasaulio revoliucinio pertvarkymo koncepcija. Tai yra vienas esminių bruožų, skiriantis dialektinį materializmą nuo senosios filosofijos, kuri tik aiškino pasaulį. Kitas labai svarbus dialektinio materializmo vystymosi elementas yra tai, kad jis suformavo nuoseklią mokslinę sistemą, jungiančią visuomenę ir istorijos procesą (istorinis materializmas).

Pagrindiniais dialektinio materializmo, bei visos marksistinės filosofijos pradininkais laikomi Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas, tačiau tiek dialektinio materializmo, tiek ir paties marksizmo atsiradimą taip pat sąlygojo istoriniai veiksniai, filosofijos bei gamtos mokslų vystymasis, praktinė - revoliucinė patirtis, todėl marksizmas anaip tol nėra vien šių filosofų darbo rezultatas. Nors buvusioje Tarybų Sąjungoje bei daugelyje XX amžiaus socialistinių valstybių buvo ideologiškai labai sureikšminamas asmeninis K. Markso ir F. Engelso vaidmuo kuriant marksistinę filosofiją, kas dažnai virsdavo asmenybių kultu, pervertinant ir dogmatizuojant individualius jų pasiekimus, tačiau šiuo aspektu pats marksizmas pateikia nuoseklią asmenybės ir istorijos sąryšio koncepciją, nesudarančią prielaidų subjektyvumui bei individualizmui.

Iki 1848 metų K. Marksas ir F. Engelsas dėjo savo mokymo, tarp jų ir filosofijos pagrindus. Po 1848 metų prasidėjo gilus ir visapusiškas šio mokymo kūrimas ir vystymas. Istorinė gairė šiame kelyje buvo svarbiausias K. Markso veikalas - "Kapitalas", kurį jis rašė visą savo gyvenimą ir kuris tapo vienu iš pagrindinių mokslinio socializmo kūrinių. "Kapitalas", būdamas ekonominis kūrinys, turi ir nepalyginamą filosofinę reikšmę. K. Marksas taikė jame kapitalistinei socialinei - ekonominei formacijai analizuoti dialektinį - mateialistinį metodą, atskleidė pagrindinius šio metodo principus, sukūrė kapitalizmo tyrimo medžiagos pagrindu materialistinę pažinimo teoriją ir logiką.

Nemaža veikalų, specialiai skirtų dialektiniam materializmui pagrįsti ir gvildenti, parašė F. Engelsas. Tokios yra jo įžymios knygos "Anti - Diuringas", "Liudvikas Feuerbachas… ", "Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė" ir kiti kūriniai, kuriuose, remiantis gamtos mokslo ir istorinės praktikos apibendrinimu, priešiškų marksizmui filosofinių srovių kritika, giliai ir ryškiai nušviečiamos visos marksistinės filosofijos - materializmo, dialektikos, pažinimo teorijos, materialistinės istorijos perspektyvos - pusės. Taip pat, šių kūrinių tarpe svarbią reikšmę turi neužbaigtas F. Engelso veikalas "Gamtos dialektika".

Trys pagrindiniai dialektinio materializmo principai:

1. Priešybių vienybė ir kova;
2. Kiekybės virtimas kokybe;
3. Neigimo neigimas.

[taisyti] Nuorodos

• Marksizmo Internetinis Archyvas