Išvestinė finansinė priemonė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Išvestinė finansinė priemonė, derivatyvas – finansinis instrumentas (ateities sandoris, Išankstinis sandoris, apsikeitimo sandoris, pasirinkimo sandoris ar kitas), kurio vertė arba kaina susijusi su prekių, kuriomis šis instrumentas grindžiamas, verte arba kaina, taip pat finansinis instrumentas (ateities sandoris, išankstinis sandoris ar kitas), kurio vertė arba kaina yra susijusi su vertybinių popierių kaina, valiutos kursu, palūkanų norma, biržos indeksu, kreditingumo vertinimu ar kitu kintamuoju.

Išvestinė finansinė priemonė gali būti panaudota atsverti galimą neigiamą pagrindinės priemonės kainos pokytį. Taip pat ja gali būti prekiaujama siekiant pelno. Išvestinės finansinės priemonės naudojimo prielaida – tam tikri lūkesčiai dėl pagrindinės priemonės, su kuria susieta išvestinė priemonė, kainos dinamikos.

Pagrindinių priemonių (palūkanų normų, valiutų, žaliavų ir t. t.) rinkos kainas įtakoja daugybė veiksnių – esama šalies ar pasaulio ūkio būklė ir jo augimo lūkesčiai, atitinkamų pagrindinių priemonių pasiūla ir paklausa, centrinių bankų veiksmai, vyriausybių ekonominė ir skolinimosi politika, politiniai įvykiai, konfliktai ir kita. Prognozuoti minėtus veiksnius yra sudėtinga, o kai kurių ir neįmanoma.

Išvestinių finansinių priemonių rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Išvestinės finansinės priemonės gali būti ir standartizuotos, ir nestandartizuotos. Standartizuotos priemonės pagrindinis ypatumas yra tas, kad sutarties sąlygos visada yra vienodos, ir tokia priemone paprastai prekiaujama reguliuojamose rinkose – prekybos vietose, kuriose nuolat skelbiamos finansinių priemonių kainos.

Nestandartizuoti sandoriai yra tokie, dėl kurių vykdymo sąlygų susitaria dvi šalys. Tokie sandoriai paprastai sudaromi nereguliuojamose rinkose ir vadinami „užbiržiniais sandoriais“ (angl. OTC – over the counter). Bankai ir kiti finansų tarpininkai savo klientams gali pasiūlyti jų poreikius atitinkančius apsikeitimo sandorius ir kitas už reguliuojamos rinkos ribų prekiaujamas išvestines finansines priemones, tokias kaip pasirinkimo ar ateities sandoriai.

Išvestinių finansinių priemonių ypatumai[taisyti | redaguoti kodą]

Išvestinės priemonės vertė priklauso tiek nuo susijusio turto kainos svyravimo, tiek ir nuo likusios sutarties trukmės. Priklausomai nuo išvestinės priemonės ypatumų, susijusio turto kainos svyravimas dažnai iššaukia ženklesnį išvestinio sandorio kainos pasikeitimą. Todėl atitinkamas išvestinės priemonės kainos pokytis dažnai yra didesnis negu susijusio turto kainos pokytis. Tai svertų efektas. Todėl investicijos į išvestines finansines priemones gali duoti didesnę grąžą negu investicijos į turtą, dėl kurios tokia priemonė buvo išleista. Sėkmingai investavus, investuotas kapitalas gali greitai padidėti keletą kartų. Ir atvirkščiai, svertų efektas gali būti nenaudingas investuotojui – jis gali patirti didesnį nuostolį iš investicijos į išvestines priemones, negu jis būtų patyręs investuodamas į susijusį turtą. Jeigu susijusio turto kaina kito priešingai, negu buvo tikėtasi, visas investuotas kapitalas gali būti prarastas. Tikimybė uždirbti pelno ar patirti nuostolį yra skirtinga ir labai priklauso nuo išvestinių sandorių struktūros ir naudojimo. Išvestinių priemonių sandorių trukmė gali būti labai trumpa arba ilga – net keleto metų. Tai daro įtaką svertų efektui, o taip pat investavimo rizikai. Pavyzdžiui, kuo mažiau laiko lieka iki sandorio galiojimo pabaigos, tuo daugiau svyruoja išvestinių priemonių kainos.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Gitanas Kancerevičius. Finansai ir investicijos. – Kaunas, 2006.
  • Angelika Petrėtienė, Jonas Masiulionis. Verslo, ekonomikos ir transporto svetimosios leksikos. Santalka. Filologija. 2007, t. 15, Nr. 4. – ISSN 1822-430X print/1822-4318 online