Huko dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Spyruokliavimas, kurį aprašo Huko dėsnis

Huko dėsnis – XVII a. fiziko Roberto Huko (angl. Robert Hooke) suformuluotas dėsnis apie kūno deformacijos ir ją sukeliančios jėgos santykį.

R. Hukas dėsnį eksperimentais nustatė 1660 m., tačiau jį paskelbė tik 1676 m.[1]

Formuluotė[taisyti | redaguoti kodą]

Deformuoto kūno tamprumo jėga proporcinga kūno deformacijos laipsniui ir nukreipta priešingai deformuoto kūno dalelių poslinkiui kitų dalelių atžvilgiu.

F=-kx\,
  • x – deformaciją apibūdinantis dydis (dažniausiai pailgėjimas);
  • k – nuo medžiagos rūšies, kūno matmenų ir formos priklausančią kūno savybę apibūdinantis dydis – tamprumo (standumo) koeficientas, SI vienetų sistemoje matuojamas niutonais metrui (N/m).

Tarus, kad nedeformuoto kūno ilgis yra L, o jo skerspjūvio plotas yra S, Huko dėsnis gali būti suformuluotas ir kitaip:

\sigma = -E \cdot \varepsilon

Kur įtempis \sigma = \frac{F}{S} , santykinis pailgėjimas \varepsilon = \frac{x}{L} , o E yra Jungo modulis, susijęs su k tokiu sąryšiu:

k = \frac{S\cdot E}{L}

Taikymo ribos[taisyti | redaguoti kodą]

Huko dėsnis galioja tik tampriosioms deformacijoms, įtempiui neviršijant proporcingumo ribos.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Medžiagų mechanikos istorijos apybraižos." Suarchyvuota nuo originalo 27 Lapkritis 2014. Nuoroda tikrinta 2014-11-27.