Jungo modulis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Jungo modulis – fizikinis dydis, nusakantis medžiagos atsparumą gniuždymui ar tempimui. Jis apibrėžiamas kaip įtempio ir santykinio pailgėjimo (deformacijos) santykis. Jungo modulis pavadintas britų fiziko Tomo Jungo garbei. Tačiau pati koncepcija buvo suformuluota 1727 m. Leonardo Oilerio, o pirmasis ja besiremiantis eksperimentas buvo atliktas 1782 m. Džiordano Rikačio.

Jungo modulis savo skaitine reikšme yra lygus įtempiui, kuriam esant kūnas pailgėja dvigubai (santykinė deformacija yra lygi vienetui).[1]

Medžiagų Jungo moduliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medžiaga Jungo modulis (10 9 N/m²)
Kaulas 18[2]
Betonas 30[3]
Kvarcas 56[2]
Stiklas 65[3]
Aliuminis 70[3]
Plienas 200[2]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. NAVICKAS, Juozas. Fizika, 1 dalis. Vilnius: Arvida, 2008, 35 p. ISBN 978-9955-896-48-7.
  2. 2,0 2,1 2,2 Raymond Serway & Chris Vuille, College Physics, Cengage Learning, p. 283, ISBN 0-8400-6848-4 
  3. 3,0 3,1 3,2 David Halliday, Robert Resnick, Jearl Walker. Fundamentals of Physics Extended, 10th Edition, Wiley Global Education, 2013. 341 p. ISBN 978-1-118-47381-8.