Jungo modulis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Jungo modulis – fizikinis dydis, nusakantis medžiagos atsparumą gniuždymui ar tempimui. Jis apibrėžiamas kaip įtempio ir santykinio pailgėjimo (deformacijos) santykis. Jungo modulis pavadintas britų fiziko Tomo Jungo garbei. Tačiau pati koncepcija buvo suformuluota 1727 m. Leonardo Oilerio, o pirmasis ja besiremiantis eksperimentas buvo atliktas 1782 m. Džiordano Rikačio.

Jungo modulis savo skaitine reikšme yra lygus įtempiui, kuriam esant kūnas pailgėja dvigubai (santykinė deformacija yra lygi vienetui).[1]

Medžiagų Jungo moduliai[taisyti | redaguoti kodą]

Medžiaga Jungo modulis (10 9 N/m2)
Betonas 30[2]
Stiklas 65[2]
Aliuminis 70[2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. NAVICKAS, Juozas. Fizika, 1 dalis. Vilnius: Arvida, 2008, 35 p. ISBN 978-9955-896-48-7.
  2. 2,0 2,1 2,2 David Halliday, Robert Resnick, Jearl Walker. Fundamentals of Physics Extended, 10th Edition, Wiley Global Education, 2013. 341 p. ISBN 978-1-118-47381-8.