Histonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Histonų susirinkimas į nukleosomą

Histonai – pagrindiniai chromatino baltymai, formuojantys pagrindinį struktūrinį eukariotų chromatino elementą – nukleosomą. Histonų H2A, H2B, H3 ir H4 dimerai sudaro oktamerinę šerdį, apie kurią beveik du kartus apsivynioja neigiamai įkrauta DNR, taip suformuodama nukleosomą. H1 baltymas taip pat priskiriamas histonams, tačiau jis rišasi su nesupakuota į nukleosomas DNR heterochromatine.

Savybė ir paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Histonai yra labai konservatyvūs baziniai (teigiamai įkrauti) DNR surišantys baltymai, kuriuose apie 25 % visų aminorūgščių sudaro diaminorūgštys (lizinas ir argininas). Histonų esama beveik visų organizmų (išskyrus bakterijas) ląstelių branduoliuose. Jų ypač daug eritrocituose[reikalingas šaltinis] ir gūžio liaukos ląstelėse.

Histonų – DNR kompleksas

Histonai ne tik supakuoja DNR (iki 50000 kartų), bet ir yra labai svarbūs genų veiklos reguliacijoje. Manoma, jog nuo įvairios geną supakuojančių histonų kovalentinės modifikacijos lemia aktyvus bus genas ar ne.

Histonus 1884 metais atrado A. Koselis, tačiau jų svarba DNR supakavime ir genų veiklos reguliacijoje ėmė aiškėti tik XX amžiaus pabaigoje.

Histonų dydis[taisyti | redaguoti kodą]

Šerdiniai histonai yra santykinai maži baltymai (nuo 11 iki 15 kDa), tuo tarpu histonas H1 yra nežymiai didesnis (apie 21 kDa).[1]

Histonų modifikacijos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Acetilinimas
  • Metilinimas
  • Fosforilinimas
  • ADP – ribozilinimas
  • Deimininimas
  • Krotonilinimas
  • Prolino izomerizacija
  • Biotinilinimas
  • Ubikvitilinimas
  • Sumoilinimas

Pirmos dvi modifikacijos yra ititn svarbios transkripciniam chromatino aktyvumui ir gali veikti sinergiškai arba antagonistiškai. Taip jos yra svarbios organizmo augimui: embriono vystymuisi ir piktybiniam augimui. Modifikacijas atlieka daugybė specializuotų fermentų, kurių funkcionavimas vėžinėse ląstelėse, paprastai, būna pakitęs dėl chromosomų translokacijų, aberacijų ar dėl ekspresijos mechanizmų kaitos. Nuo kų priklauso ir DNR klaidų taisymas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. James D. Watson. Molecular Biology of the Gene. Benjamin Cummings, 2013, 222 p. ISBN 978-0-321-76243-6