Henrikas Jūrininkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Henrikas Jūrininkas
Armas duque viseu.svg Vizėjaus kunigaikštis
Heinrich der Seefahrer.jpg
Ordem Avis.svg Avisų dinastija
Armas infante dom henrique.png
Gimė: 1394 m. kovo 4 d.
Portas, Portugalija
Mirė: 1460 m. lapkričio 13 d. (66 metai)
Sagrešas, Portugalija
Tėvas: Žuanas I
Motina: Filipa iš Lankasterio
Commons-logo.svg Vikiteka: Henrikas JūrininkasVikiteka

Henrikas Jūrininkas (Henrique o Navegador; g. 1394 m. kovo 4 d. – m. 1460 m. lapkričio 13 d.) – Portugalijos didikas, Portugalijos karalystės infantas. Jis įvardijamas kaip didžiųjų geografinių atradimų, tarpžemyninės prekybos pradininkas, padėjęs pamatus būsimai Portugalijos imperijai.[1]

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Porte, buvo trečiasis karaliaus Žuano I-ojo ir jo žmonos Filipos iš Lankasterio sūnus. Jau būdamas 21-ierių metų su tėvu ir broliais dalyvavo Seutos, kurią valdė maurų piratai, užkariavime. Jis susidomėjo Afrikos teritorijų, besidriekusių į pietus nuo maurų žemių, tuomet nežinomų europiečiams, tyrinėjimais. Iš ten atkeliaudavo daug vertingų maurų prekių, be to, Europoje sklandė legenda apie mistinę vyskupo Jono žemę, kuri esą įsikūrusi pagonių apsuptyje. Henriko Jūrininko pavedimu lėti ir didelėms kelionėms netinkami portugalų laivai buvo perdirbti į karaveles. Lengvi ir labai manevringi naujieji lavai sudarė sąlygas prasidėti „atradimų amžiui“.

1419 m. Henrikas Jūrininkas paskirtas Algarvės valdytoju, tapo Tamplierių ordino pasekėjo, Kristaus ordino, magistru. Tai leido didikui sukaupti didelius turtus, kuriuos jis investavo į naujų žemių atradimus ir užkariavimus. Mirus tėvui ir karaliumi tapus broliui Duartei II, Henrikas Jūrininkas gaudavo didelius procentus nuo prekybos su atrastais kraštais, jam suteikta išimtinė teisė rengti ekspedicijas į pietus nuo Bužadūro kyšulio.

Henrikas Jūrininkas Sagrešo kyšulyje įkūrė kartografų, jūrininkų, mokslininkų centrą, kuris koordinavo ekspedicijas, rinko informaciją. Jau 1420 m. portugalai pasiekė ir kolonizavo salas netoli Afrikos krantų – Madeirą, o 1427 m. ir Azorus. Žilo Eanešo ekspedicija 1433 m. pirmą kartą nuplaukė toliau į pietus, nei Bužadūro kyšulys. Henrikas Jūrininkas rėmė ne tik keliones, jis taip pat skyrė pinigų mokslų vystymui, prisidėjo prie būsimo Lisabonos universiteto įkūrimo. 1437 m. Henrikas Jūrininkas nesėkmingai bandė užimti Tanžerą, vėliau karinėse kampanijose nebedalyvavo.

Tuo tarpu nauji navigacijos ir laivų statybos laimėjimai leido portugalams pasiekti vis tolimesnes žemes – 1441 m. Nuno Tristanas ir Antanas Gonsalvesas pasiekė Baltąjį kyšulį (dab. Nuadibu), o 1444 m. Dinišas Diašas – Žaliąjį kyšulį. Henriko Jūrininko siekis išsipildė – buvo atrastos derlingos žemės į pietus nuo maurų valdų, prasidėjo vergų prekyba, aukso importas. Alvišas Kadamoštas atrado Žaliojo Kyšulio salas, o iki Henriko mirties portugalai jau žinojo apie Afrikos pakrantes iki pat dab. Siera Leonės.

Henrikas Jūrininkas mirė bevaikis, nebuvo vedęs, laikėsi celibato. Palaidotas Bataljos vienuolyne.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Henrikas Jūrininkas (Henrique o Navegador). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 481 psl.