Gravitacinis raudonasis poslinkis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Neutroninės žvaigždės raudonojo gravitacinio poslinkio vaizdavimas (Žvaigždė šviečia melsvai, kuo toliau tolstama, šviesos spalva rausvėja.

Gravitacinis raudonasis poslinkis fizikoje ir astronomijoje yra elektromagnetinės spinduliuotės dažnio sumažėjimas tolstant nuo masyvių objektų. Optiškai tai pasireiškia kaip spektrinių linijų poslinkis į raudonąją spektro pusę.

Fizikos požiūriu, tam tikro bangos ilgio šviesą – ar kitą elektromagnetinio spinduliavimo formą, – kurios šaltinis yra didesnės gravitacijos lauke (ir kuri, galima sakyti, yra iškopusi iš gravitacinės duobės), silpnesnės gravitacijos lauke esantis stebėtojas priima ilgesnėmis bangomis. Tokios šviesos mažesnė energetinė vertė, didesnis bangos ilgis ir mažesnis dažnis. Šis efektas vadinamas raudonuoju gravitaciniu poslinkiu. Šis poslinkis pastebimas visame elektromagnetinių bangų spektre.

Į stipresnės gravitacijos lauką patekusi šviesa pasižymi energijos pagausėjimu ir sakoma, kad įvyko mėlynasis gravitacinis poslinkis.

Apibrėžimas[taisyti | redaguoti kodą]

Raudonasis poslinkis paprastai žymimas kintamuoju z.

z=\frac{\lambda_o-\lambda_e}{\lambda_e}

Čia:

\lambda_o\, elektromagnetinio spinduliuotės (fotono) bangos ilgis, apskaičiuotas stebėtojo.

\lambda_e\, elektromagnetinio spinduliuotės (fotono) bangos ilgis spinduliavimo šaltinyje.

Žvaigždės atveju, raudonasis gravitacinis poslinkis gali būti prognozuojamas pagal bendrosios reliatyvumo teorijos (Albert Einstein: Relativity - Appendix - Appendix III - The Experimental Confirmation of the General Theory of Relativity) naudojamą formulę:

z_{approx}=\frac{GM}{c^2r}

Čia:

z_{approx}\, dėl gravitacijos poveikio vykstantis spektrinių linijų pokytis, kurį iš toli stebi atviroje erdvėje esantis subjektas. G\, Niutono gravitacijos konstanta (visuotinės traukos dėsnyje ir paties Einšteino naudojamas kintamasis). M\, kūno, iš kurio sklinda šviesa, masė. c\, šviesos greitis. r\, tiriamo objekto spindulys.

Naudojantis masės ir energijos sąryšiu, susiejančiu energiją su fotono bangos ilgiu, raudonasis gravitacinis poslinkis lygus fotono energijos sumažėjimui.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1783 m. Johnas Michellas, vystydamas Izaoko Niutono idėją, kad šviesa sudaryta iš balistinių dalelių, rado gravitacinį jos silpnėjimą didelio sunkio žvaigždėse. Šviesos ir sunkio priklausomybę toliau tyrinėjo Laplasas ir Johanas Dž. Von Soldneris (1801), kol 1911 m. Einšteinas savo darbe apie šviesą ir sunkį vėl iš naujo išvedė šio reiškinio paaiškinimą. Netrukus Filipas Lenardas apkaltino jį Soldnerio darbų plagijavimu. Vis dėlto, turint galvoje, kad idėja iki tol buvo pakankamai miglota, visai įmanoma, kad Einšteinas anksčiau nebuvo susidūręs su kitais reiškinį tyrinėjančiais darbais. Kad ir kaip bebūtų, Einšteinas pralenkė savo pirmtakus, pastebėjęs, kad svarbiausia gravitacinių poslinkių pasekmė yra gravitacinis laiko sulėtėjimas.

Svarbiausios pastabos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Norėdamas stebėti raudonąjį gravitacinį poslinkį, šviesos perdavimo metu stebėtojas turi stovėti didesnės potencialiosios traukos energijos lauke, t. y. gravitacinės duobės įkalnėje, arba aukščiau šviesos šaltinio. Jei gavėjas atsidurs mažesnės potencialiosios traukos energijos lauke, bus matomas mėlynasis gravitacinis poslinkis.
  • Įvairių universitetų atliekami bandymai patvirtina raudonojo gravitacinio poslinkio egzistavimą.
  • Raudonasis gravitacinis poslinkis nustatomas remiantis ne tik reliatyvumo, bet ir kitomis teorijomis, kurios taip pat patvirtina raudonojo gravitacinio poslinkio egzistavimą, tačiau skirtingai aiškina šio reiškinio priežastis.
  • Raudonasis gravitacinis poslinkis nepaklūsta Švarcšildo (pasiūlytam) metriniam Einšteino lauko lygties sprendimui, kur kintamuoju M neišreiškiama besisukančio ar krūvinio kūno masė.

Patvirtinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pradžioje daugelis tyrėjų tvirtino pastebėję reiškinį naudodamiesi astronominiais matavimų metodais. Galiausiai 1925 m. W. S. Adamsas tikrai pastebėjo šį reiškinį Sirijaus spektrinėse linijose. Vis dėlto kai kurie mokslininkai (pvz., C. M. Willas) kritikavo iki 1960 m. atliktus matavimus. Laikoma, kad 1959-1965 m. šis reiškinys buvo galutinai patvirtintas Poundo, Rebkos ir Snaiderio atliktais eksperimentais.

1959 m. Poundas ir Rebka, naudodamiesi Žemėje esančiu 57Fe gama šaltiniu, išmatavo raudonąjį gravitacinį poslinkį spektrinėse linijose. Šį eksperimentą dokumentais patvirtino Harvardo universiteto Lymano fizikos laboratorijos mokslininkai. Tačiau dažniausiai cituojamas praktinis raudonojo gravitacinio poslinkio patvirtinimas yra 1965 m. atliktas Poundo ir Snaiderio eksperimentas.

Pritaikymas[taisyti | redaguoti kodą]

Raudonasis gravitacinis poslinkis stebimas įvairiose astrofizikinių tyrinėjimų srityse.

Tikslūs sprendimai[taisyti | redaguoti kodą]

Tikslūs Einšteino lauko lygčių sprendimai pateikti lentelėje žemiau:

Nesisukantis Besisukantis
Be krūvio Schwarzschild Kerr
Su krūviu Reissner-Nordström Kerr-Newman

Raudonasis gravitacinis poslinkis paprastai skaičiuojamas pagal lygtį, kuri taikoma sferiškai simetriškai, nesisukančiai ir neturinčiai krūvio masei:

z=\frac{1}{\sqrt{1-\left(\frac{2GM}{rc^2}\right)}}-1, kur:

  • G\, gravitacijos konstanta,
  • M\, gravitacinį lauką kuriančio objekto masė,
  • r\, gavėjo radialinė koordinatė (analogiška įprastai skaičiuojamam atstumui nuo objekto centro – vadinamajai Švarcšildo koordinatei),
  • c\, šviesos greitis.

Raudonasis gravitacinis poslinkis ir Gravitacinis laiko sulėtėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Naudojantis specialiosios reliatyvumo teorijos Doplerio efekto priklausomybėmis, norint apskaičiuoti energijos arba dažnio pokytį (nepaisant šalutinių poveikių, pvz.: erdvės iškraipymų aplink juodąsias bedugnes), gravitacinis raudonasis ir mėlynasis poslinkių dažniai yra atvirkščiai proporcingi vienas kitam, taigi stebimas dažnio pokytis priklauso nuo laiko tėkmės pokyčio.