Gaston Maspero

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Gaston Maspero
Gaston Maspero.jpg
Gastonas Maspero
Gimė: 1846 m. birželio 23 d.
Paryžiuje
Mirė: 1916 m. birželio 30 d. (70 metų)
Veikla: prancūzų egiptologas, Egipto senienų tarnybos vadovas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Gaston MasperoVikiteka

Gaston Maspero (Gastonas Maspero; 1846 m. birželio 231916 m. birželio 30) – prancūzų egiptologas, Egipto senienų tarnybos vadovas.

Karjera Prancūzijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Gastonas Maspero gimė Paryžiuje Lombardiečių kilmės tėvų šeimoje. Mokykloje jis rodė ypatingą potraukį istorijai, o būdamas keturiolikos jau domėjosi hieroglifų raštu. Studijuodamas Eco - Normale G. Maspero turėjo slėpti nuo dėstytojų savo aistrą egiptologijai. Būdamas dvidešimt septynerių metų jis tapo filologijos ir archeologijos profesoriumi Prancūzijos koledže, tai pats jauniausias profesorius per šios įstaigos visą gyvenimą.

Antraisiais jo metais École Normale 1867, Maspero sutiko bičiulį egiptologą Auguste Mariette, kuris buvo Paryžiuje, universalaus Egipto skyriaus ekspozicijos komisijos narys. Mariette davė jam du naujai atrastus, ganėtinai sunkius hieroglifų tekstus mokytis, o jaunas mokslininkas padarė jų vertimus po mažiau kaip dviejų savaičių, tai buvo didelis žygdarbis tuo metu, kai egiptologija vis dar buvo beveik kūdikystėje. Šitų tekstų publikacija tais pačiais metais nulėmė jo akademinę reputaciją. 1869 jis tapo egiptiečių kalbos bei archeologijos École Pratique des Hautes Études mokytoju (répétiteur), o 1874 paskirtas į Prancūzijos kolegijos Champolliono kėdę.

1881 m. sausį egiptologas atvyksta į Egiptą. Kaire, jis vadovauja Egipto ir arabų kultūros grupelei, taip pat padeda pagrindus mokyklai, kuri 1913 m. pasivadins Prancūzijos Rytų Šalių Archeologijos Institutu.

Bulako muziejaus interieras

Darbas Egipte[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmuosius atradimus Maspero atlieka Sakaroje. Jis mano, kad daugelio piramidžių viduje yra sieninių įrašų, todėl atidaro penkias Senosios Karalystės piramides, kurios priklauso faraonams Unas, Pepis I, Pepis II, Tetis ir Merenrė. Jo nuojauta neapgauna, sienas tikrai puošia ilgi tekstai. G. Maspero bus pirmasis, kuris išvers ,,Piramidžių tekstus“. Taip pat egiptologas išaiškina visą pogrindžio prekybos antikvariais daiktais veiklą.

1870 m. Luksoro apylinkėse klesti nelegali prekyba senienomis. Senienų apsaugos inspekcijai įtarimas krinta ant Gurnos miestelyje gyvenančios trijų brolių Abd al Rasulų šeimos. Vienas iš šeimos narių 1881 m. nuveda egiptologus prie slėptuvės, esančios netoli Deir al Bachrio. Kadangi G. Maspero Europoje, į Tėbų uolyną išvyksta vokietis H. Brugšas, egiptietis, Bulako muziejaus vedėjas ir vienas inspektorius. Uoloje atsiveria į kapo šulnį panaši duobė kuria nusileidę visi patenka į didžiulį kambarį. Šiame kape palaidoti didžiausi ir garsiausi kada nors gyvenę XVIII ir XIX dinastijų faraonai: Ramzis I, II, III, Setis I, Achmozė, Tutmozis I, II, III, Amenhotepas I, karalienės Nefertari, Hatčepsuta, Ahotep, taip pat princai ir princesės, jų vaikai, bei labai aukšti dvaro pareigūnai. Nusprendžiama visas mumijas nugabenti į Kairą, per šešias dienas jos išgabenamos į Luksorą, vėliau į Kairą. 1886 m. pagaliau atidaromi mumijų sarkofagai ir garsiosios mumijos išvyniojamos.

Pirmoji jo kelionė Egipte užsitęsia septynerius metus. Daugiausia laiko skiriama kapaviečių teritorijoms išvalyti, kadangi XIX a. pab. šventyklų teritorijose dar gyventa žmonių, todėl Maspero ryžtasi visus juos iškeldinti. Luksoro šventyklos viduje lieka tik vienintelis statinys esantis iki šių laikų, tai Abu Elagago mečetė, kuri trukdo priėjimą prie šventyklos. Maspero labiausiai rūpinasi Luksoru. Jis ištyrinėja šią šventyklą iki pagrindų.

Kitas jo svarbus pasiekimas, tai darbas prie Gizos sfinkso. Per kelis mėnesius iš smėlio išnyra paminklo pečiai, krūtinė bei priekinės letenos. Nukasamas 50 metrų smėlio sluoksnis. G. Maspero įdomu ar nukastas smėlis neslepia kapų bei lobių. Taip pat jo dėka apmokestinami turistai besilankantys pačiose populiariausiose Egipto vietose, taip elgiamasi norint apsaugoti paminklus nuo niokojimo. 1886 m. Maspero grįžta į Prancūziją ir Europoje išbūna trylika metų. Jis tampa rašytoju bei profesoriumi ir dėsto Prancūzijos koledže. Kai vėl atvyksta į Egiptą rengia inspekcines keliones Nilu iki pat Nubijos sienos. Dėl 1899 m. spalio 3 d. Karnake įvykusio žemės drebėjimo nuvirsta trylika Hipostilinės salės kolonų. Maspero įpareigoja Ž. Legraną atstatyti šventyklą. Restauratorius naudoja senovinę techniką. 1903 m. pabaigoje septintajame Karnako kiemo pilone atrandama milžiniška alebastrinė plokštė, o po ja slėptuvė su artefaktais, kuriuos iškels per trejus metus. Daugiausiai slėptuvėje slepiamos statulos.

G. Maspero paskutinis darbas susietas su Egiptu, tai rūpestis išsaugoti Nubijos šventyklas, kurios yra niokojamos vis labiau užliejamo Nilo potvynio. Taip pat egiptologas įkuria muziejus visuose provincijose: Aleksandrijoje, Izmaile, Asijute, Tantoje ir Elefantinoje. Jo dėka Kairo muziejus perkeliamas į miesto centrą. Tačiau didžiausias G. Maspero pasiekimas 1912 m. lapkritį sudarytas įstatymas dėl senienų apsaugos, siekiant apsaugoti jas nuo grobstymo. Įstatymai skelbia: draudžiama žaloti ar kitaip gadinti pastatus bei radinius, draudžiama kasinėti net privačiose valdose, o kasinėjimo leidimą gali išduoti tik senienų apsaugos inspekcija. Tokiu būdu pradedamas Senovės Egipto kultūros „restauravimas“. Egiptas tampa ne tik atviru grobstymo lauke, tačiau dabar jį saugo įstatymai, kurie laikui bėgant mus nuolat plečiami, o dalis seniau pavogtų daiktų bei mumijų bus grąžinta atgal į tėvynę.

Mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

1914. m. Gastonas Maspero išėjo į pensiją. Mirė 1916 m. birželį ir buvo palaidotas Cimetière du Montparnasse Paryžiuje. Su juo baigiasi pirmasis egiptologijos mokslo etapas.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]