Gabriel Marcel

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Gabrielis Onorė Marselis (pranc. Gabriel Honoré Marcel, 1889 m. gruodžio 7 d. – 1973 m. spalio 8 d.) – prancūzų dramaturgas ir filosofas, religinio egzistencializmo atstovas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė 1889 m. gruodžio 7 d. Paryžiuje. Tėvas buvo ateistas, tad ir Gabrielių pirmiausia patraukė ateizmas. Jo vaikystę žymi nelaimė, kai jam esant 4 m. amžiaus, mirė motina – ir tai padarė įspaudą visam jo tolimesniam gyvenimui. Ir būtent jis, po Pirmojo pasaulinio karo tebebūdamas ateistu, įvedė terminą egzistencializmas. Tik 1929 m. atsivertė į katalikybę. Kita nelaimė jo tykojo 1947 m., kai nuo nepagydomos ligos mirė jo žmona. Ši mirtis susišaukė su patirta netektimi vaikystėje ir jis vėl aplink save juto „tuštumą“. Mirė 1973 m. spalio 8 d. Paryžiuje.

Filosofinės pažiūros[taisyti | redaguoti kodą]

Jis buvo susirūpinęs, kad mokslinis mąstymas sunaikino žmogiškąją patirtį. Žmogus „darosi netikras dėl savo esmės ir tampa svetimas sau pačiam“.

1913 m. išleistas „Metafizinis dienoraštis“ tapo pirmuoju egzistenciniu iššūkiu prieš žmogaus fetišavimą. Tai buvo pasipiktinimas eksperimentine psichologija, pastangomis kūrėją kurti technikos priemonėmis, žmonių santykių susvetimėjimu ir sudaiktinimu. Filosofas kvietė kilti į dvasinio gyvenimo sritis, nepasiduoti socialinio orientavimo ar teleologijos žabangoms. Pasaulyje reikia tiesiog būtikūrybiškai žengti tuo keliu, kuris dabar įvardijamas kaip mistinis. Pasak G. Marselio, mistika ten, kur tyrimo objektas protui dar nepasiekiamas. O betarpiškas išgyvenimas siejasi su gilia vidine dvasine tyla, rimtimi ir susikaupimu, kas primena maldą be žodžių.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausios knygos yra „Būties paslaptis“ (Le mystère de l’être, 1951, 2 t.) ir „Žmogus prieš visuomenę“ (1955). Kitos knygos:

  • „Homo viator“ (1945);
  • „Teatras ir religija“ (Théâtre et religion, 1958);
  • „Probleminis žmogus“ (L’homme problématique, 1967).