Funkcinis stilius

Kalbos funkciniai stiliai − vienas iš stilistikos mokslo nagrinėjimo objektų; minčių reiškimo būdas, kylantis iš autoriaus (kalbančiojo, rašančiojo) psichikos ir tikslų atitinkamai paveikti adresatą (klausytoją, skaitytoją) ir lemiantis kalbos priemonių (jų variantų) pasirinkimą.

Lietuvių kalboje pagal pagrindines kalbos funkcijas ir kalbos vartojimo sritis skiriami penki funkciniai stiliai:

• šnekamasis (buitinis)
• grožinis (meninis)
• mokslinis
• publicistinis
• kanceliarinis (administracinis)

Paskutinieji trys stiliai kartais vadinami dalykiniais stiliais.

Kalbos autoriaus atžvilgiu skiriamas individualus stilius (susideda iš atskiro asmens kalbai būdingų stilistinių ypatybių).

Kiekvienas funkcinis kalbos stilius turi būdingų bruožų.

Administracinis stilius

Kanceliarinis stilius dar vadinamas oficialiuoju dalykiniu arba administraciniu stiliumi. Vartojamas pareiškimuose, prašymuose, skelbimuose, nutarimuose, įvairiuose dokumentuose, įstatymuose, tarnybiniuose raštuose. Būdingos stilistinės ypatybės yra oficialumas bei standartas (šabloniškiausias iš visų funkcinių kalbos stilių), dalykinis tikslumas, aiškumas, logiškumas, intelektualumas, nebūdingos – individualumas, emocionalumas, vaizdingumas. Šio stiliaus tekstų kalba tradiciška, būdingi štampai, standartai, griežtai nustatytos formos. Leksikai būdinga žodžių vartojimas tiesioginėmis reikšmėmis, profesinė terminija, sintaksei – sustabarėję žodžių junginiai, beasmenės neveikiamųjų dalyvių ir padalyvių konstrukcijos, ilgi sakiniai.

Mokslinis stilius

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Mokslinis stilius.

Mokslinio stiliaus vartojimo sritis – mokslinė visuomenės veiksmelis (disertacijose, monografijose, straipsniuose, vadovėliuose, paskaitose, pranešimuose). Šiuo stiliumi išdėstomas specialus kurios nors mokslo srities turinys: žmonijos patyrimas, žinios apie gamtą ir visuomenę, nauji tyrimo duomenys. Skiriami 2 mokslinio stiliaus postiliai: specialusis ir populiarusis.

Rašytiniai mokslinio stiliaus žanrai yra tezės, straipsniai, studija, monografija, vadovėlis. Mokslinis stilius atlieka vieną funkciją – komunikatyvinę. Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas ir aiškumas, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas. Būdingi terminai. Žodžiai beveik visada įgyja tiesioginę reikšmę. Sakiniai ilgoki, griozdiški (šabloniški). Nebūdingos ypatybės – vaizdingumas ir emocionalumas. Šaukiamųjų sakinių moksliniame stiliuje nepasitaiko, klausiamieji itin reti. Pirmieji ir antrieji asmenys taip pat nevartojami. Stilistinių ypatybių santykis konkrečiame tekste priklauso nuo žanro, temos, kalbos formos, nuo autoriaus individualybės.

Publicistinis stilius

Publicistinio stiliaus vartojimo sfera yra žiniasklaida, būdingiausi žanrai – straipsnis (redakcinis, probleminis ir kt.), reportažas, feljetonas, apybraiža, esė. Taip pat vartojamas kai kurių rašytojų kūryboje (pvz., J. T.-Vaižganto, Žemaitės). Sakytine forma šis stilius reiškiasi oratorių kalbose, taip pat televizijos, radijo komentuojamo ar meninio publicistinio pobūdžio laidose.

Publicistikos tikslas – ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją, todėl jai būdinga komunikatyvinės ir ekspresyvinės funkcijų darna. Publicistikos kūrinys turi būti ne tik logiškas, tikslus, dalykiškas, bet ir įspūdingas, emocionalus, vaizdingas. Dėstomi faktai ir argumentai, bet gana subjektyviai, nes jie savaip vertinami; bandoma įtikinti, paveikti, propaguoti savas idėjas. Publicistinis tekstas derina intelektualines ir emocines, vaizdines kalbos priemones. Dalykinę leksiką čia paįvairina semantinės figūros, tikslias, darnias sintaksines konstrukcijas – ekspresyvios sintaksinės figūros. Vienur publicistikoje vyrauja loginiai intelektualiniai elementai (pvz., laikraščio redakcinis straipsnis), kitur – pakilus, iškilmingas tonas, dar kitur – lyrinės intonacijos. Publicistinių tekstų turinys – aktualios visuomenei kultūros, moralės temos. Dalykas, apie kurį kalbama, vertinamas ne vieno asmens, bet visos visuomenės ar socialinių grupių požiūriu.

Meninis stilius

Meninio (grožinio) stiliaus vartojimo sfera – grožinė literatūra. Jo apraiškų esama ir kai kuriose kitose kalbos sferose: publicistikoje, retorikoje, pasitaiko buitinėje kalboje, mokslo darbuose. Paskirtis – paveikti skaitytojo jausmus, o per juos ir protą bei valią, sukelti pasigėrėjimą grožiu. Juo autorius atskleidžia savo emocijas, išgyvenimus. Būdinga stilistinė ypatybė – vaizdingumas, vaizdinis konkretumas, emocionalumas, meninis tikslumas.

Meninis kalbos stilius vartoja visus kalbos išteklius.

Nemune ledai išplauks,

Obelys pabals. -

Parymok, manęs palauk

Prie baltos obels.

Parugėm gelsvom basa

Vasara prabėgs.

Mėnesienoje rasa

Ašara žibės.

Bus ruduo. Atjos šiaurys.

Obelys pagels.

Lauk manęs pavakary

Vėtroj prie obels.

(pirmieji trys S. Nėries eilėraščio „Grįšiu“ (1942) posmai)

Buitinis stilius

Buitinis (šnekamasis) stilius − seniausias iš visų funkcinių stilių. Atlieka komunikacinę funkciją. Vartojamas kasdienio bendravimo situacijose – namuose, tarp draugų, pažįstamų, gatvėje, dirbant bendrą darbą ir pan. Tipiška bendravimo forma yra dialogas, kalba – paprasta, emocinga, konkreti, subjektyvi, jai įprasta vaizdingumas, ekspresyvumas, o nebūdinga pilkumas, griežtas tikslumas. Vaizdinės priemonės čia įprastinės. Stilistinės priemonės turi neoficialumo, familiarumo, neretai linksmumo, šiurkštumo niuansų. Gausu elipsių, metaforų, frazeologizmų, jaustukų, ištiktukų, deminutyvų ir kt.

Buitiniame stiliuje veikia dvi priešingos tendencijos: įvairiopas kalbos trumpinimas ir kalbinis perteklius.

Kai priėjo krosnį, duonos kepalai šaukė:

- Trauk mus greičiau, trauk mus greičiau, mes sudegsim, mes seniai esam iškepę.

Bet tinginė atsakė:

- Imsiu aš dabar paišintis su jumis, – ir nuėjo sau.

Netrukus ji priėjo obelį, ir obuoliai šaukė:

- Nupurtyk mus, nupurtyk, mes esam jau visi nunokę.

Bet ji atsakė:

- Nebepurčius, dar koks obuolys gali nukristi man ant galvos, – ir nuėjo toliau.

Šaltiniai

• Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius, 1997.