François Villon

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
François Villon
Medžio graviūra, vaizduojanti François Villoną 1489 metų Grand Testament de Maistre François Villon leidime

Fransua Vilonas (pranc. François Villon; 14311474 m.) – Prancūzijos XV a. poetas, vagis ir valkata. Jis labiausiai žinomas kūriniais Testaments (Testamentai) ir Ballade des Pendus (Pakaruoklio baladė). Dabar dažnai vadinamas modernios prancūzų poezijos pradininku.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Vilonas greičiausiai gimė Paryžiuje 1431 m. Nuo vaikystės gyveno skurdžiai, anksti mirė tėvas. Šią pavardę jis perėmė iš savo dėdės kanoninės teisės profesoriaus, kuris jį globojo. Dvylikos metų tapo menų studentu Paryžiaus universitete. Bakalauro studijas baigė 1449 m., o magistro – 1452 m. Studijų metais Vijonas gyveno audringą Paryžiaus studento gyvenimą.

Pirmas reikšmingas skandalas Vilono gyvenime įvyko 1455 m., kai konflikto metu jis susimušęs nužudė kunigą Philippe Chermoye. Už tai buvo nubaustas tremtimi, bet Prancūzijos karalius Karolis VII paskelbė amnestiją. Vis dėlto, jis už nusikaltimą, prarado darbą Navaro kolegijoje (Paryžiaus universitete) ir buvo priverstas užsidirbti dainuodamas smuklėse. 1456 m. pabaigoje jis vėl įsivėlė į bėdą: įsivėlęs į muštynes buvo stipriai sumuštas ir norėdamas išvengti pajuokos pasitraukė į provinciją. Prieš išvažiuodamas jis parašė Petit Testament (Mažąjį Testamentą). Tų pačių metų Kalėdų dienomis buvo įsilaužta į Navaro kolegiją ir pavogta 500 aukso kronų. Vagystė pastebėta tik kitų metų vasarį, o pati vagių gauja buvo suseka tik gegužę. Tardant vieną pagautų įsilaužimo dalyvių paaiškėjo, kad gaujos lyderis yra Fransua Vijonas, tuo metu dingęs iš Paryžiaus.

Už šį ir kelis kitus smulkius nusikaltimus jis buvo dar kartą ištremtas. Ketverius po to sekusius metus jis buvo keliautojas, besiverčiantis atsitiktinėmis vagystėmis. Žinoma, kad jis lankėsi kunigaikščio Karolio Orleaniečio dvare, kur dalyvavo poezijos konkurse, taip pat lankėsi Puatjė ir Grenoblio apylinkėse. 1461 m. vasarą jis praleido vyskupo kalėjime Luarė. Iš kalėjimo paleistas tų pačių metų spalį, kai atėjus į valdžią naujam karaliui Liudvikui XI buvo išleisti visi kaliniai. Po to jis parašė žymiausiąjį darbą – Grand Testament (Didysis Testamentas). Sugrįžęs į Paryžių F. Vilonas kurį laiką gyveno ramiai. Navaro kolegijos vagystės tyrimas dėl įrodymų stokos buvo nutrauktas. Tačiau Vilonas vėl įsivėlė į muštynes 1463 m., buvo suimtas, kankintas ir nuteistas pakarti. Bausmė vėliau pakeista tremtimi. Apie vėlesnį jo gyvenimą nieko nežinoma.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Vilonas buvo didelis poezijos temų ir formų novatorius. Jis buvo puikiai susipažinęs su dvaro idealais, bet sąmoningai ėjo prieš srovę, jo poezija dažnai pavirsdavo parodijomis ir vulgariais juokeliais, prisodrintos jo nuosavo žodyno. Kelios mažiau žinomos poemos sukurtos Paryžiaus vagių slengu. Dauguma Vilono eilių yra apie jo paties gyvenimą, skurdą, bėdas.

Vilonas savo metu buvo beveik nežinomas ir iš naujo atrastas tik XVI amžiuje, kai jo darbus išleido poetas Clément Marot.

Lietuvių kalba[taisyti | redaguoti kodą]

  • Rinktinė poezija, Vilnius: Lietuvos rašytojų s – gos l – kla, 1999


Commons-logo.svg Vikiteka: François Villon – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka