Vaikystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vaikystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp gimimo ir paauglystės. Ji trunka nuo kūdikystės pradžios ir tęsiasi iki tol, kol prasideda lytinė branda. Raidos psichologijos atstovai išskiria kūdikystę – tarp 0 ir 1 metų, ankstyvąją vaikystę – tarp 1 ir 3 metų, ikimokyklinę vaikystę (pirmąją vaikystę) – tarp 3 ir 6 metų ir jaunesnį mokyklinį amžių (antrąją vaikystę) trunkantį nuo 7 iki 10 ar 11 metų. Paskui prasideda jau paauglystės laikotarpis. [1] Visam vaikystės laikotarpiui būdingas polinkis į pasaulio pažinimą, tobulėjimą. Paprastai vaikų emocijos būna stipresnės, įspūdžiai gilesni, vidinis pasaulis sodresnis bei tyresnis ir nepalyginamai turtingesnis negu suaugusiųjų. Kadangi vaikai yra linkę nenustygti vietoje ir būna itin imlūs naujoms žinioms, todėl jie sparčiai mokosi būti suaugusiais ir savarankiškais. Jie ugdo deramus elgsenos įgūdžius bendraudami su artimaisiais bei santykiaudami su gyvąja gamta. Šiuo metu vaiko organizmas sparčiai auga ir bręsta. Žmogaus gyvensenos susidarymui labai ryškią įtaką daro ankstyvosios ir pirmosios vaikystės tarpsnis. Šiuo laikotarpiu įnirtingai rutuliojasi šio amžiaus vaiko psichika, tikrovės pažinimas, sparčiai tobulėja kūno judesiai bei kaupiasi socialinė patirtis. Tokio amžiaus vaikams būdinga nervų sistemos pusiausvyra, didelis prisirišimas prie tėvų, jų elgesio ir gyvensenos vaizdavimas žaidimais. Žaisdami jie įgyja žinių apie įvairius aplinkos reiškinius ir daiktus, pačius žmones bei jų gyvenimą. [2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]