Eglininkai

Koordinatės: 54°45′54″š. pl. 22°17′19″r. ilg. / 54.765°š. pl. 22.2887°r. ilg. / 54.765; 22.2887 (Eglininkai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Eglininkai
vok. Eggleningken, Kiefernberg
rus. Муравьёво
Eglininkai
Eglininkai
54°45′54″š. pl. 22°17′19″r. ilg. / 54.765°š. pl. 22.2887°r. ilg. / 54.765; 22.2887 (Eglininkai)
Laiko juosta: (UTC+2)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Kaliningrado sritis Kaliningrado sritis
Rajonas Krasnoznamensko rajonas

Eglininkai[1] (vok. Eggleningken, nuo 1938 m. Kiefernberg, rus. Муравьёво) – buvęs kaimas Rytų Prūsijoje, Pilkalnio apskrityje, dabartinės Kaliningrado srities rytinėje dalyje, 14 km į vakarus nuo Pilkalnio, 23 km į pietvakarius nuo Lazdynų, prie Kusupės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eglininkų kaimo bendruomenė 1936 m.

Vienas seniausių Kusų parapijos kaimų, įkurtas, tikriausiai, pačioje XVI a. pradžioje. 1539 m. minimas Eglinickenn kaimas su 6 ūkiais. Kaimas – faktiškai vienu vardu vadintos toli viena nuo kitos esančios atskiros sodybos – apėmė didelę teritoriją, vėliau joje susiformavo ir Kėkštų, Urblaukių, Kigių bei Bednorių kaimai.[2] 1728 m. iš 10 kaimo žemės savininkų pavardžių, 8 – lietuviškos: Clemischmoneit, Mauritzatis, Lengtatis, Bublatis, Welbatis, Romaikatis, Donatis ir Pollukatis.[2] 1744 m. Eglininkuose gyveno 8 lietuvių valstiečių, 4 vokiečių valstiečių ir viena vokiečių sodininko šeimos.[3] 1785 m. buvo mišrusis kaimas su 15 ugniakurų,[4] 1821 m. – valstiečių kaimas su 118 gyventojų.[5] 1854 m. Eglininkuose buvo 17 gyvenamųjų pastatų ir 145 gyventojai.[6] Iki 1818 m. priklausė Įsruties apskrities Brakupėnų domenų valsčiui, 1818–1945 m. – Pilkalnio apskričiai, buvo 1874 m. įsteigto Spulių valsčiaus kaimas. Tikintieji priklausė Kusų evangelikų liuteronų parapijai.

Tarpukariu kaimas turėjo 457 ha žemės, kurią dirbo 11 ūkininkų. Dirva buvo gana derlinga, ūkininkai augino javus ir daržoves, laikė galvijus ir trakėnų veislės žirgus. Kaime buvo kalvė, svečių namai, maisto prekių krautuvėlė, didžiosiose sodybose buvo įrengtas telefono ryšys. Kaimo vaikai lankė Kėkštų pradinę mokyklą. Artimiausias pašto skyrius buvo Kusuose. Apie 1939 m. į Kėkštus nutiestas žvyrkelis, pastatytas tiltas per Kusupę.[3] Kaimo rytuose buvo nedidelis miškelis.

Jono Basanavičiaus tautosakos rinkinyje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių” minimas 100 m perimetro ir 6 m aukščio pailgas piliakalnis Eglininkų šiaurėje su dviem šaltiniais, tekančiais į rytus, ir gausiais akmenimis piliakalnio viršūnėje.[7]

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, artėjant frontui, gyventojai evakuoti į Vokietijos gilumą, vietinių gyventojų nebeliko. Po karo Eglininkai ir gretimas Kigių kaimas pervadinti Muravjovu, atkelta kolonistų iš Sovietų Sąjungos. Sovietmečiu nunyko, 1993 m. buvo tik 2 sodybos, šiuo metu kaimas nebegyvenamas. Nuo 2008 m. kaimo teritorija priklauso Krasnoznamensko rajono Vesnovo kaimo gyvenvietei.

Istoriniai kaimo pavadinimo rašybos variantai: Eglenick, Eglinicken, Egelnicken, Eglennicken, Eglenincken.[8]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1905 m. ir 1939 m.
1905 m. 1910 m.[9] 1933 m. 1939 m.[10]
150 159 165 140


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Eglininkai, 1, Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2020-06-22.
  2. 2,0 2,1 Eggleningken, Ksp. Kussen, Prästationstabellen für den Ort Eggleningken / Kiefernberg. Iš: Erwin Spehr, Die Domänenämter Uschpiaunen und Grumbkowkaiten. Dörfer, Güter und ihre Bewohner. 1723–1858. Hamburgas, 1995/96 (vok.). Nuoroda tikrinta 2020-06-24.
  3. 3,0 3,1 Zur Geschichte von Eggleningken/Kiefernberg. Ištrauka iš „Chronik des ostpreußischen Grenzkreises Schloßberg/Pillkallen”, Herbert Sebeikat, T. 2, 4, 2004 m.
  4. Johann Friedrich Goldbeck, Volständige Topographie des Königreichs Preussen, Volständige Topographie vom Litthauischen Kammer=Departement, p. 33. Karaliaučius ir Leipcigas, 1785 (vok.).
  5. Alexander A. Mützell, Leopold Krug, Neues topographisch-statistisch-geographisches Wörterbuch des preussischen Staats, T.1 (A – F), p. 320. Kümmel, Halle, 1821 (vok.)
  6. Eduard Messow, Topographisch-statistisches Handbuch des Preussischen Staats, T.1 (A – K), p. 173. Baensch, Magdeburgas, 1854 (vok.)
  7. Jonas Basanavičius, „Iš gyvenimo vėlių bei velnių”. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. P. 258–259. ISBN 9986-513-47-2. Nuoroda tikrinta 2020-06-24.
  8. Dietrich Lange, Geographisches Ortsregister Ostpreußen (2005): Kiefernberg (vok.). Nuoroda tikrinta 2020-06-24.
  9. Landkreis Pillkallen,Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900 (vok.). Nuoroda tikrinta 2020-06-22.
  10. www.verwaltungsgeschichte.de Landkreis Pillkallen (vok.). Nuoroda tikrinta 2020-06-22.