Don Kichotas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
El ingenioso hidalgo don Quijote de la Mancha.jpg

„Don Kichotas“ (pilnas pavadinimas „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Mančos”) – ispanų rašytojo Migelio de Servanteso romanas.

Siužetas[taisyti | redaguoti kodą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Prisiskaitęs senoviškų riterių romanų, Ispanijos bajoras Don Kichana pasirenka romantiškiau skambantį vardą Don Kichotas (ispaniškai Don Quijote), įlenda į aprūdijusius protėvių šarvus, išsiveda iš arklidės seną kuiną Rosinantą, o ūkininko samdinę pavadina Dulsinėja iš Toboso ir pasiskiria ją savo širdies dama. Kaimo smuklėje, kurią jis palaiko pilimi, šeimininkas įšventina jį į klajojančius riterius ir pataria jam įsitaisyti ginklanešį. Draugai sukūrena Don Kichoto biblioteką, tikėdamasi taip jį išgydyti, tačiau bergždžiai. Don Kichotas pasikviečia į ginklanešius sumanųjį Sančą Pansą, ir juodu patraukia per Ispaniją, pasiryžę padėti skriaudžiamiesiems ir kovoti su prispaudėjais – Liūdnojo vaizdo riteris ant kuino ir rubuilis Sanča Pansa ant asilo, archetipinė pora, įsikūnijęs dviejų personažų kontrastas – iliuzijų pasaulyje gyvenančio idealisto ir gudraus kaimiečio realisto. Pasiryžęs iki galo ginti teisybę, Don Kichotas visur įžvelgia priespaudą: kalinius nusikaltėlius palaiko belaisviais bajorais, avių bandą – priešų kariuomene, o vėjo malūnus – milžinais. Teisybė, Sanča Pansa tuos milžinus vadina vėjo malūnais, bet dėl to, pasak riterio, kaltos ideologinės priešų pinklės.

Paskui juodu svečiuojasi pas Hercogą. Šis, su visais dvariškiais, apsimeta patikėjęs Don Kichoto kliedesiais, kad gautų iš jo smagiai pasijuokti, bet lieka jo patiklumo ir idealizmo sugėdintas. Pagaliau kitas riteris iššaukia Don Kichotą į dvikovą ir išgauna iš jo pažadą metams atsisakyti riterystės, jei būtų nugalėtas. Jis pralaimi, nusivelka šarvus ir karščiuodamas skausmingai suvokia, kad jo idealai tapo dingstimi padaryti jam didžiulę gėdą. Viskas baigiasi tuo, kad Don Kichotas suvokia tikrąją savo iliuzijų vertę, jam nušvinta protas, bet tik trumpam – jis miršta.

Išliekamoji vertė[taisyti | redaguoti kodą]

Tokių personažų, koks sukurtas romane, visada ypač pagausėja, kai patrauklios, bet atgyvenusios ideologijos grimzta į praeitį, o pasenusi gyvensena tampa karikatūriška. Ir sykiu „Don Kichotas“ – pirmas reikšmingas romanas, kuris pats parodo, kaip romanai žadina iliuzijas. Tuo jis refleksyvus ir kartu – realistiškas: jis atsiriboja nuo riterių romanų ir juos išjuokdamas įrodo pats esąs realistinis.

„Don Kichotas“ tapo sektiniu modeliu, ir ne vienas rašytojas yra pasinaudojęs jo schema (kad ir Henris Fildingas (Henry Fielding) „Džozefo Andruzo nuotykiuose“); antra vertus, Hidalgo ir jo ginklanešio porą galima vertinti ir kaip Ispanijos portretą.


Commons-logo.svg Vikiteka: Don Kichotas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka