Disonansas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Disonansas (lot. dissonans – nedarniai skambąs) – nesusiliejančių muzikos garsų sąskambis, dermės nebuvimas, nesutarimas, konsonanso priešybė.

Teorija[taisyti | redaguoti kodą]

Disonanso sąvoka netapatinama su negražiu, chaotišku skambesiu – kakofonija. Skirtumas tarp disonanso ir konsonanso griežtai neapibrėžtas, o riba sąlyginė. Disonanso ir konsonanso problema egzistavo per visą muzikos teorijos istoriją, sąvokos turinys kito. Iki XVII a. disonanso vartosena muzikoje buvo ribojama. Muzikos teorija reikalavo, kad disonansas – įtemptas, nepastovus, nedarnus skambesys, pereitų į konsonansą. Konsonanso ir disonanso priešybės bei kontrasto panaudojimas, ypač mažoro-minoro funkcijų sistemoje, tapo viena pagrindinių muzikinės minties plėtros sąlygų.

XIX a. pabaigoje muzikos praktikoje disonansas vis dažniau buvo vartojamas kaip savarankiškas, nuo konsonanso nepriklausantis sąskambis. XX a. savo kūryboje bet kokios sandaros disonansą laisvai vartojo Paulis Hindemitas, Arnoldas Šionbergas.

Disonanso ir konsonanso problemą nagrinėjo Karlas Rymanas, M. Hauptmanas (17921868 m., Vokietija), Hermanas Helmholcas (18211894 m., Vokietija), Borisas Asafjevas, Viačeslavas Meduševskis (g. 1939 m., Rusija), Karlas Dalhauzas, lietuvių muzikologijojeJulius Juzeliūnas, Vytautas Bičiūnas ir kiti.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Aldona Juodelienė. Disonansas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 15 psl.