Disciplina arcani
Disciplina arcani (lot. arcanum - slaptas) – slaptas mokymas, pirmųjų krikščionių paprotys slėpti nuo kitatikių, t. p. nuo katechumenų, kai kurias tikėjimo tiesas ir religines praktikas.
Esmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Disciplina arcani buvo grindžiama Jėzaus Kristaus žodžiais apie pagarbą šventenybėms (Mt 7, 6). Slėptas mokymas apie Švč. Trejybę, Krikšto ir Eucharistijos sakramentus, Apaštalų tikėjimo išpažinimą, Viešpaties maldą ir tai aiškinantys raštai, liturgijos šventimo vieta bei laikas. Šių žinių perdavimas kitatikiams laikytas sunkiu nusižengimu bijant profanacijos. Dėl Disciplina arcani praktikos krikščionys buvo įtariami bedievyste ir kanibalizmu. Todėl svarbiausias apeigas krikščionys atlikdavo slaptai, katakombose ar urvuose.
Slaptos tiesos katechumenams buvo atskleidžiamos prieš pat krikštą arba įvesdinimo liturgiją. Disciplina arcani paprotys egzistavo nuo krikščionių persekiojimo laikų iki V a.
Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie Disciplina arcani rašė Origenas, Kirilas Jeruzalietis, Ambraziejus, Augustinas, Petras Auksaburnis. Perduodami religinį mokymą krikščionys naudojo simbolius (žuvis, inkaras, piemuo, balandis), jie turėjo įtakos atsirasti krikščioniškajam menui.
Disciplina arcani terminas atsirado XVII a. per katalikų ir protestantų polemiką, priskiriamas Žanui Dajė (pranc. Jean Daillé, lot. Dallaeus).[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Valdas Mackela. Disciplina arcani. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 7 psl.