Dekadansas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Thomas Couture, „Romėnų dekadansas“

Dekadansas (iš lot. de + cadere) – visuomenės, valstybės, bendruomenės būklė kuomet pasireiškia kultūros, meno, moralės, dvasingumo nuosmukis, klesti hedonizmas, chaosas, egoizmas.[1]

Termino vartojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausiai nurodoma, kad dekadanso visuomenės išgyvena ekonominį klestėjimą, tačiau tuo pat metu didėja ir socialinė nelygybė, elitas tampa hedonistiškas, godus, o žemutinė klasė – apatiška, praradusi viltį. Vidurinioji klasė gali įgauti abiejų klasių elgesio bruožų, arba visai išnykti. Silpna valdžia yra dekadanso simptomas ir viena priežasčių, kai vengiama asmeninės atsakomybės, o kolektyvinė valdžia tampa neveiksni. Mene pasireiškia talento, pastangų stygius, kiekvienas didelių pastangų nereikalaujantis darbas gali būti pavadintas menu. Moksle, darbe pasireiškia darbo etikos erozija. Bendras visuomenės apatiškumas, egoizmas neleidžia sustabdyti nuosmukio. Vis dėlto, reiškiniai, vienų įvardijami kaip nuosmukis, dažnai būna susiję su kitokia normų, idealų ar vertybių interpretacija, todėl dekadanso sąvoka yra mažai apibrėžta ir šiuo metu daugiau vartojama apibrėžti situaciją menuose.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dekadanso sąvoką pirmasis pavartojo XIX a. vokiečių filosofas ir rašytojas F. Nyčė, analizuodamas to meto kultūrą ir matydamas joje nuosmukį. Dekadanso terminas buvo ypač plačiai taikomas žlungančioms civilizacijoms. Teigta, jog Romos visuomenė gyveno dekadanse – aukštuomenė skendėjo vulgariose, amoraliose orgijose, kai paprasti piliečiai skurdo, valdžioje klestėjo korupcija, nebuvo stipraus, vienijančio valdovo. Poindustrinė civilizacija taip pat neretai laikoma kaip dekadansinė. Pagal Osvaldo Špenglerio civilizacijų teoriją (Vakarų saulėlydis), Vakarų civilizacijai, esą būdingi dekadanso bruožai, kaip ir kitoms žlungančioms civilizacijoms.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Juozas Mureika. Dekadansas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 576 psl.