Dalida

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – neenciklopedinis stilius
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame
Vikipedijos projekte.
Dalida

Dalida-Yolanda Cristina Gigliotti (1933 m. sausio 17 d. – 1987 m. gegužės 3 d.) – italų kilmės dainininkė, gimusi Egipte, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Prancūzijoje.

Karjera[taisyti | redaguoti kodą]

55 jos albumai pripažinti auksiniais ir Dalida buvo pirmoji dainininkė, kurios albumas pripažintas deimantiniu. Ši dainininkė žinoma daugelio žmonių. Populiarumas ją lydėjo 30 metų. Yolanda Gigliotti gimė Kaire italų emigrantų šeimoje. Laimėjusi „Mis Egiptas“ titulą ir išmėginusi aktorės karjerą vietos kino studijose, mergina išvyko į Paryžių. Nors iš pradžių jai nesisekė, artistė buvo atkakli – ji išgarsėjo po jaunųjų talentų konkurso, surengto garsiausioje Paryžiaus koncertų salėje – „Olimpijoje“. Čia ji susipažino su žymiausiais to meto muzikos prodiuseriais Eddy Barclay ir Lucienu Morisse, kuris netrukus tapo ir jos vyru. Dalidos slapyvardžiu pasivadinusios merginos dainos vis dažniau skambėjo per radijo stotis. 1956 m. jos daina „Bambino“ tapo šlageriu, o klausytojai mėgo Dalidos balsą. Iki pat mirties 1987 m. gegužę (Dalida gyvenimą baigė savižudybe) Dalida liko mėgiama: jos repertuare buvo daugiau nei 1000 dainų, 55 kartus jos vardas buvo pirmosiose hitų vietose, jos albumų buvo parduota daugiau nei 120 milijonų, ji pirmoji Europos dainininkė, pelniusi auksinį bei deimantinį albumus. Dalida išmanė muzikinių madų tendencijas – jai sekėsi keisti stilių ir išlikti populiariai.

Per 30 estradinės veiklos metų dainininkei pavyko nusifilmuoti ir keliose kino juostose. Čia likimas jai nebuvo toks dosnus. “Mano kinematografinė karjera nepaliko jokių malonių prisiminimų, – pripažino ir Dalida. – Antra vertus, pats mano gyvenimas primena kiną.” Vis dėlto paskutinis vaidmuo jai pelnė pripažinimą. 1986 m. ji grįžo į gimtąjį Egiptą ir nusifilmavo „Šeštoje dienoje“. Dainininkė nepabūgo, kad jai reikės vaidinti už save senesnę moterį. Jos aktorinis talentas pagaliau buvo įvertintas.

Asmeninis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Asmeniniame gyvenime dainininkę persekiojo nelaimės, praradimai ir kartėlio kupini meilės romanai. Žurnalistai net sugalvojo Dalidai pravardę – „Nešančioji nelaimes“. Daugelį jos mylėtų vyrų anksti pasiglemžė mirtis. Santuoka su Lucienu iširo dėl romano su lenkų kilmės dailininku Jeanu Sobieskiu. Prodiuseris tikėjosi, kad judviejų meilė vėl atgims, tačiau, kai šios viltys žlugo, nusižudė iššokęs pro langą. Meilė jaunam italų kompozitoriui Luigi Tenco taip pat baigėsi tragiškai: jaunuolis nusižudė viešbučio kambaryje po nesėkmės San Remo dainų festivalyje. Savižudybę pasirinko ir dar vienas Dalidos meilužis Richardas Chanfray – abejotinos reputacijos magas ir iliuzionistas. Temperamentinga moteris nuolat patirdavo stiprių emocijų proveržius, tačiau kiekvienas naujas meilės romanas baigdavosi depresija ir iš proto varančiu sielvartu. Dalida buvo vieniša – ji jautė, kad likimas nesuteiks jai progos būti laiminga: sukurti šeimą ir susilaukti vaikų.

Mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

1987 m. gegužės 3 d., pasipuošusi balta šilkine suknele, ji išgėrė mirtiną raminamųjų dozę ir parašė: „Atleiskite man, bet gyvenimas nebepakeliamas“. Tada atsigulė į lovą, užsidėjo tamsius saulės akinius, išgėrė stiklą viskio ir įsitaisė ypatinga poza – tarsi bandydama sugundyti. Tik šį kartą ne vyrą, o pačią mirtį. Tą, kuri kaip šešėlis ją sekė šitiek metų. „Visiškai nesigailiu, ką padariau. Gailėtis galiu tik to, ko negaliu padaryti ar nepadariau“, – tai ji tikriausiai būtų pakartojusi ir šį paskutinį gyvenimo vakarą. Dėl raminamųjų perdozavimo Dalida mirė. Dainininkė palaidota Paryžiuje, Monmartro kapinėse (Cimetière de Montmartre). Ant jos kapo pastatyta natūralaus dydžio dainininkės skulptūra.

Italė prancūzų dainininkė[taisyti | redaguoti kodą]

Jau po Dalidos mirties, 1988 m., prancūzų buvo paklausta, kokios asmenybės labiausiai juos paveikė per pastaruosius 20 metų. Dalida atsidūrė antroje vietoje – ji aplenkė ne tik Motiną Teresę, bet ir Joną Paulių II, pralaimėjo vien prezidentui Sh. de Gaulle. 1997 m. vienai iš Paryžiaus aikščių buvo suteiktas Dalidos vardas ir aikštės centre pastatytas jos biustas. Be jos, tik dar dviem moterims buvo suteikta tokia garbė – Jeanne d’Arc ir Sarah Bernard. 2001 m. Prancūzija Dalidos atminimą pagerbė išleidusi pašto ženklą su jos atvaizdu.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Dalida – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka