Butano kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Butano kultūra priklausoma nuo šalies geografinės izoliacijos Himalajų kalnuose. Šalis ilgai išlaikė izoliacinę politiką tiek kultūriniu, tiek ekonominiu požiūriu, siekiant išlaikyti kultūrinį paveldą ir nepriklausomybę. Limituotoms užsieniečių grupėms į šalį atvykti buvo leista tik nuo XX amžiaus paskutiniųjų dešimtmečių. Pagrindinė šalies kalba yra botijų, kuri yra kilusi iš tibetiečių kalbų. Šalies kultūra ir istorija taip pat glaudžiai susijusi su Tibetu.

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Maldininko vėliavos

Šalyje išplitusi viena iš trijų Budizmo atšakų - Vadžrajana. Religiniai mokymai Butane yra taikomi visose gyvenimo srityse. Paplitęs paprotys ant kalnų kabinti maldininko vėliavas – suvertas ant virvės ar prikabintas prie stulpo, spalvingas, keturkampes medžiagos ar rūbo skiautes.

Ketvirtadalis gyventojų yra induistai.

Lyčių skirtumai[taisyti | redaguoti kodą]

Butano kultūroje moterys įprastai turi daugiau teisių negu vyrai. Joms priklauso nuosavybės teisės į žemę. Kiekvienoje didelėje šeimoje yra pagrindinė motina, padedanti kitoms moterims šeimos ūkyje. Kai ji nebegali eiti šių pareigų, jas perleidžia savo seseriai, dukrai ar anūkei.

Tiek moterys, tiek vyrai dirba laukuose. Šalies vyrai visapusiškai dalyvauja visose šeimos ūkio srityse, net maisto ruošoje ar drabužių gamyboje. Abiejų lyčių atstovai gali tapti vienuoliais, nors moterų vienuolių skaičius šalyje mažesnis.

Naujosios technologijos[taisyti | redaguoti kodą]

7-ąjame dešimtmetyje trečiasis Butano karalius Jigme Dorji Wangchuck pradėjo laipsnišką modernių technologijų diegimą šalyje. 1973 m. pradėjo veikti pirmoji radijo stotis, sekmadieniais transliuodavusi savo porgramą 30 minučių. 1999 m. pradėtos televizijos programų transliavimas. Nuo 2000 m. šalyje įvestas internetas.