Bulotiškio akmuo
| Bulotiškio akmuo | |||
|---|---|---|---|
  Bulotiškio akmuo |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Pakruojo rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Žeimelio seniūnija | ||
| Registro Nr. | Ident. kodas: 0310100010032,[1] Kiti kodai – nepateikiami [2] | ||
Bulotiškio (Buletiškio) akmuo, dar vadinamas Velnio akmeniu – masyvus riedulys, valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas, mitologinis akmuo, esantis Pakruojo ir Joniškio rajonų, Žeimelio ir Pašvitinio seniūnijų (Pakruojo raj.) paribyje, Aukštadvario kaime, apie 4,5 km į šiaurės rytus nuo Pašvitinio, pasiekiamas iš kelių 1609 Bariūnai–Bučiūnai–Pašvitinys–Linkuva arba 2932 Pašvitinys–Lauksodis . Riedulys guli Pakruojo miškų urėdijos Žeimelio girininkijos (21 kv., 5 skl.) Buletiškio miške, apie 250 m į vakarus nuo Juodupio (Švitinio intako) ir mišką sausinančio griovio santakos miško rytiniame pakraštyje. 2019 m. duomenimis, kelio nuorodomis nebuvo pažymėtas, sunkiai surandamas atokioje vietovėje, nepritaikytas lankymui.
Duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Riedulio matmenys:[1] aukštis – 1,85 m, plotis – 3,30 m, ilgis – 5,50 m, perimetras – 15,5 m.
Objekto paskelbimo saugomu teisės aktas: Gamtos apsaugos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964 m. kovo 27 d. įsakymas Nr. 76.
Velnio akmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tai vienas iš Žeimelio girininkijoje esančių Velnio akmenų.[3] Iš visų trijų Velnio akmenų šis Buletiškio miško 21 kvartale esantis akmuo – didžiausias. 2009 m. šaltinio duomenimis,[3] jo ilgis šiaurės vakarų-pietryčių kryptimi - 5,63 m, plotis 2,91 m, aukštis vakariniame gale 1,76 m, rytiniame - 0,7 m. Akmenyje iškalta įvairiausių raidžių, skaičių, ženklų.
Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pasakojama, kad tai esą akmeniu pavirtęs šykštuolis Daugalonių dvaro ponas Liakas. Buvę taip: dvarponiai Liakai turėję labai daug bičių. Vienam iš to dvaro ponų - proseneliui Apolinarui Liakui - jos sunešusios didžiulius turtus, mat tos bitės buvusios nepaprastos - vietoj duonos ir medaus į korius nešusios aukso dulkeles. Tai tam Liakui jos prinešusios pilną katilą aukso, kurį jis slėpęs Buletiškio miške. Bet jam to aukso neužtekę. Kartą jis apiplėšęs ir užmušęs pas jį atkeliavusius iš Rygos pirklius, ir bandęs užkasti juos toje pat vietoje, kur slėpė auksą. Tačiau bekasant duobę, į jį spyręs Perkūnas, ir klastingasis plėšikas dvarponis pavirtęs pilku akmeniu, užgulusiu auksą. Tą akmenį paritus, esą, iš tiesų būtų galima paimti iš ten auksą (Dapkus 1964: 233).
Kiti apie šį akmenį pasakoja, kad turtingas ir gobšus grafas, priartėjus senatvei, nenorėdamas, kad jo turtas kam nors atitektų, po šiuo akmeniu pakasęs puodą aukso ir avilį medaus. Kartą vienas neturtingas žmogus šį lobį norėjęs iškasti, bet kiek pakasęs, prilipo prie jo ir suakmenėjo. Ir dabar neva tas lobis neiškasamas: kas tik pabandys jį iškasti - suakmenės. Nuo šio akmens į pietryčius plyti didelė bala - Niūrbalė, arba Niūri bala. Pagal šią balą ir prie jos įsikūręs dvaras vadintas Niūrų dvaru.[3] Niūrai – šiuo metu ištuštėjęs kaimas plačių laukų apsuptyje, apie 1,5 km į pietryčius nuo Velnio akmens.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Saugomų teritorijų valstybės kadastras. stk.am.lt
- ↑ [1]. Kultūros vertybių registras. kvr.kpd.lt
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Tadas Šidiškis. Velniakalnių kraštas. Vilnius, 2009. (27. Niūrai, Pašvitinio sen. - Velnio akmuo)
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||